Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje į valdžią atėję komunistai Mongolijoje sugriovė beveik visas budistų šventyklas. Dabar jos atgimsta, nors jau kelerius metus valdžioje vėl dominuoja komunistai. Mieste galima sutikti vienuolių, šafrano geltonumo togas apsukusių tamsiai raudonais apsiaustais, iš po kurių kyšo treningo kelnės ir sportiniai bateliai.
Visą būrį tokių skustagalvių randame ir Ulan Batoro pakraštyje veikiančiame šventyklų komplekse.
Čia daug žmonių. Vieni eina ratais aplink stupas su maldų malūnėliais, kiti skambina smilkyklių varpeliais, treti meldžiasi šventykloje ar lesina būrius karvelių. Maldų malūnėliai - geras išradimas. Nei tau klūpoti ir kunigo užduotas dešimt “sveikamarijų” bambėti, nei laiką gaišti. Pasukai maldų malūnėlį ir išgirdo tave aukščiau. Malūnėliai įvairaus dydžio: variniai ar sidabriniai - ne tokie jau ir dideli, sukasi nuo lengviausio bakstelėjimo, mediniai, gražiausiais gėlių ornamentais ir graffiti išpaišyti, - sunkūs ir dideli, reikia rankenos dviem rankom įsitverti ir gerai papūkšti, kol ratą apsuki. Už tai jau bent sauja nuodėmių turėtų būti atleista.
Iš pažiūros nedidelėje šventykloje įstiklintose lentynose sėdi apie du tūkstančius vietinio šventojo palydovų, apsuktų brangių audeklų skraistėmis. Dairausi pagrindinės dievybės, kol akį patraukia milžiniškos basos pėdos ant paaukštinimo. Net kvapą užima ta bronzinė 26 metrų aukščio keturrankė statula, kaip mums paaiškino, globojanti sveikatą. Veide - sustingęs žvilgsnis, atrodo, įsmeigtas į tas po kojomis šmirinėjančias nesveikata besiskundžiančias skruzdėles. Jis nebaugus, bet didingas, remiantis galva lubas ir dvelkiantis begaline ramybe.
O lauke šmirinėja vaikai vienuoliai. Kai šventyklos parduotuvėje paprašau mažytės Budos statulėlės, jie ima ginčytis ir baksnoti pirštais vitriną, negalėdami tarp daugybės dievybių atrasti svarbiausios. Pardavėja be jokios pagarbos jų luomui išgrūda visus laukan ir suranda man kiek pamusijusį ant lotoso žiedo sėdintį ir žemę liudininke kviečiantį bronzinį Budą, kurį atpažįsta iš jam būdingo kuodo.
Riesti šventyklų stogų kampai, ant kurių tupi keturi šventi gyvūnai - paukštis, beždžionė, liūtas ir drakonas, traukia žvilgsnį. Pagal juos Ulan Batore randame Paskutiniojo - Choijin - lamos šventyklą-muziejų. Jame tarp gausybės spalvotų eksponatų akį traukia didžiulės ritualinių šokių kaukės baisiais veidais, skirtos blogiui nubaidyti. Koks gi tada blogio veidas, jei visi tie dievai ir dievukai, jį baidantys, vienas už kitą baisesni? Didžiausia raudonais koralais nusagstyta kaukolėmis papuošta triakė kaukė sveria daugiau nei 30 kilogramų. “Kaip su ja šoka?”, - nesuprantu. “Lėtai”, - atsako kolega.
Šventyklos pasididžiavimas - Zanabazaro kūriniai. Kuo labiau mongolai didžiuojasi - ar tuo, kad Zanabazaras, chano sūnus, buvo pirmąja Didžiojo Mongolijos lamos inkarnacija, ar tuo, kad jis buvo garsiausias Mongolijos XVI-XVII a. skulptorius, sunku suprasti. Bet jo sukurtos auksuotos bronzos dievybių skulptūrėlės tiesiog pakeri. Visas jų būrys sėdi arba stovi ir Zanabazaro meno muziejuje. Gilioje meditacijoje paskendę Budos žavi savo tobulumu ir ramybe. Iš veido - visi kaip vienas, skiriasi tik itin subtilūs papuošalai. Ir savo mintimis jie jau labai toli nuo kasdienybės, taip toli, kaip tegali būti šio pasaulio tuštybę supratę.
Budizmas tampa aiškesnis išsprukus iš miesto, kurį iš visų pusių supa neaukšti kalnai, tarsi stumte išstumti iš žemės plutos; priešingai nei kokios Alpės, jie nedvelkia didybe, bet tik vėl ta pačia amžių ramybe. Visur keisčiausių formų uolos - lietaus ir vėjo statiniai. Jos turi vardus. Ir Vėžlys nuo tikrojo skiriasi tik įspūdingu dydžiu. Sugriautos šventyklos griuvėsius iš visų pusių supa didžiuliai akmenys, matę vandalų darbus. Atstatytoje maldykloje sėdi ramus blizgantis Buda, kažkada neapgynęs daugybės tokių pastatų, o kampuose šiepiasi blogio taip ir nenubaidžiusios kaukės.
Šalia šventyklos griuvėsių jurtoje mus vaišina nacionaliniu patiekalu - tarp įkaitintų akmenų kepta riebia aviena ir bulvėmis. Visa tai užgeriama skania žalia arbata su pienu ir druska. O po to rankose reikia palaikyti truputį suodinus karštus akmenis. Esą nuima nuovargį.
Akmenims, kurių čia visur itin daug, skiriamas ypatingas vaidmuo. Į akmenų krūvą įbestas smaigas su žydrais šilkiniais skudurėliais žymi šventą vietą. Susiradęs tris akmenėlius eini tris ratus, mesdamas akmenėlius į bendrą krūvą ir ko nors prašydamas dievų. Mažesni akmenėliai aplink krūvą nurinkti kelių metrų spinduliu, tad ne visi varginasi vilkdami akmenis iš toliau - krūvoje mėtosi ir plastikiniai buteliai, ir tušti cigarečių pakeliai. Tokių šventų vietų yra net ir mieste. Patogu - nereikia toli keliauti iškilus problemai.
Aplinkui vos vos žalstelėjusiose nuokalnėse ganosi didžiulės avių, margų ožkų ir gauruotų karvių bandos. Jos bando ėsti tai, ko lietuviškos karvės nė per akinius neįžiūrėtų. Šie gyvuliai ir žiemą lauke kasasi maistą iš po sniego, nes žolė tokia menkutė, jog paruošti šieno žiemai nėra iš ko. Galvijų margumas pagyvina pilkšvą peizažą. Paskui geltoną ožką bidzena juodas ir pilkas ožiukai. Kažin, kokios spalvos buvo tėtė ožys?
Didžiulis juodas ilgaplaukis avijautis pakalnėje kalbina oranžinę karvę ir mums prisiartinus įžvelgia mumyse potencialius konkurentus. Užvertęs ilgą baltą uodegą ant nugaros jis kaip juodas debesis ima grėsmingai artintis ir tiesiog triumfuoja, mums sprukus nuo jo per sraunaus ir labai šalto iš kalnų tekančio upelio tiltą.
Pakelėse besiganančios karvės kažkodėl jaučia poreikį pereiti kelią būtent prieš automobilio nosį. Ir kai trys jau pereina ir, regis, gali važiuoti, ketvirtoji, nė nepastebėjusi, kad žolės užuomazgos po snukiu jau baigėsi, sąžiningai nuleidusi galvą ir kažką rumždama pėdina išdaužytu asfaltu priešais automobilį, stabdydama visą eismą, kol jos nenuveja raitas piemuo nacionaliniu paltu-chalatu.
Nacionaliniame Tetlej parke galima pajodinėti ilgaragiais jakais, arkliais ir kupranugariais. Jakai - labai ramūs, ir jų vienintelis noras - kad kas nors galų gale pakasytų jiems tarpuragę. Arkliai - mažiukai, ilgais gaurais ir kažkokie susirūpinę. Kupranugariai nuolankiai klūpi, kol ropštiesi ant jų, po to gan staigiai kilsteli užpakalinę kūno dalį (baksteliu nosimi į balną), priekinę (virstu atgal) ir ima labai kratydamiesi bėgti. Snukio išraiška: “Tfu, visi tie lygianugariai ir dar kartą tfu”.
Tame pasaulio krašte - gausybė kontrastų. Iš 2,5 mln. gyventojų 45 procentų - klajokliai, pasklidę kaip penkios Prancūzijos dydžio teritorijoje, bet ginkluoti mobiliaisiais telefonais jie jau nebėra tokie atskirti nuo pasaulio. Šalia jurtų stovi prabangūs automobiliai, kurių kaina dvidešimt kartų viršija jurtos kainą. Didžiausioje miesto parduotuvėje - tik vienos rūšies duona, bet mėsos - kiek nori, nes valgomi visi galvijai, įskaitant ir arklius su kupranugariais.
Ulan Batore interneto “taškų” - prie kiekvieno kampo po kelis, knygynuose - tik menkos brošiūros, o Nacionalinės bibliotekos saugyklose guli 1,5 mln. į šilką įsuktų senųjų knygų (sutrų) mediniais viršeliais, papuoštų nuostabaus grožio piešiniais arba net ir sidabro inkrustacijomis. Centrinio aimago (provincijos) bibliotekoje dėžutėje guli krūvelė vaikiškų knygelių, mašinėle perspausdintų ant tuščios kažkokių blankų pusės (naujoms nėra pinigų), o gretimoje skaitykloje švyti nauji kompiuteriai ir EBSCO duomenų bazių kompaktiniai diskai. Bibliotekose ir knygynuose guli komunizmo vadų raštai rusų ir mongolų kalbomis, visi suvenyrai puošiami Čingischano portretais, o valdininkų kabinetuose žydri šaliai juosia Budos atvaizdus.
Tuo Mongolija ir žavi. Nežinai, kur ir ką rasi ar sutiksi. Kaip tikrame pasaulio krašte.
Vita Mozūraitė: Mongolija - impresijos ir nieko daugiau (1) (http://www.omni.lt/?rask$9359_16019$z_108662)
