Visuomenėje – vidutiniokas, namuose – skurdžius

Kol ša­lies val­džia skai­čiuo­ja au­gan­čios eko­no­mi­kos gė­ry­bes, žmo­nės gy­ve­na akis­ta­to­je su rea­ly­be. Vi­du­ti­nė, iš­si­la­vi­nu­si, dir­ban­čių šiau­lie­čių šei­ma tu­ri nuo­sa­vą na­mą, au­to­mo­bi­lį, au­gi­na vai­kus. Ro­dos, vis­kas gra­žu ir už­tik­rin­ta. Bet rea­ly­bė pri­bloš­kė: jau­kių na­mų du­rys sle­pia di­džiu­lį ne­pri­tek­lių ir bai­sią ne­vil­tį.

Už­rak­tas nuo sko­lų

Nuo­sa­vas na­mu­kas cent­ri­nė­je Šiau­lių da­ly­je. De­šim­ties me­tų au­to­mo­bi­lis. Vy­ras dir­ba biu­dže­ti­nė­je kul­tū­ros įstai­go­je. Žmo­na – pri­va­čio­je įmo­nė­je pa­gal už­sa­ky­mus. Vie­na duk­ra stu­den­tė, ki­ta – še­še­rių.

Su­tar­tą va­lan­dą ban­dau ati­da­ry­ti kie­mo var­te­lius. Už­ra­kin­ti. Ko­dėl?

„Nuo du­jų ir elekt­ros skai­tik­lių tik­rin­to­jų. Bi­jo­me kas­dien, kad ateis, pa­ma­tys, kiek esa­me sko­lin­gi ir at­jungs du­jas, elekt­rą. Ne­tu­rė­si­me vai­kui kaip val­gy­ti iš­vir­ti“, – iš­gąs­čio per­smelk­to­mis aki­mis sa­ko iš­si­la­vi­nu­si, tvar­kin­ga, svei­ka, dir­ban­ti ke­tu­rias­de­šimt­me­tė na­mo šei­mi­nin­kė.

Mo­te­ris, at­vi­rai pa­si­kal­ban­ti su sa­vo drau­gė­mis, sa­ko, kad to­kių šei­mų, ku­rios dar vi­sai ne­se­niai lai­kė sa­ve vi­du­ti­nė­mis pa­gal pa­ja­mas ir pra­gy­ve­ni­mo ly­gį, o šian­dien pri­vers­tos slėp­ti sa­vo skur­dą ir dep­re­si­jas net nuo ar­ti­miau­sių drau­gų, Šiau­liuo­se šian­dien ap­stu.

Iš­lai­dos len­kia pa­ja­mas

„Kol už duk­ros dar­že­lį dar ne­bu­vo pa­di­di­nę įmo­kos kas mė­ne­sį iki 230 li­tų, mū­sų mo­kes­čiai už šil­dy­mą, elekt­rą, in­ter­ne­tą ir pa­sko­lą dar ne­vir­šy­da­vo pa­ja­mų“, – pa­sa­ko­jo var­ty­da­ma sto­rą pluoš­tą neap­mo­kė­tų są­skai­tų mo­te­ris.

Per mė­ne­sį šei­mos pa­ja­mos yra apie 1800 li­tų (svy­ruo­ja apie 100 li­tų į vie­ną ar į ki­tą pu­sę, pri­klau­so­mai nuo to, kiek mo­te­ris tu­ri tą mė­ne­sį už­sa­ky­mų).

Mė­ne­sio iš­lai­dos mo­kes­čiams ir pa­sko­lai – 2000 li­tų.

„Be­vil­tiš­kai len­da­me į sko­las, ne­beiš­ga­lim ap­mo­kė­ti vi­sų są­skai­tų, pri­va­lo­mų drau­di­mų. Pa­gal vie­ną są­skai­tą tris­de­šimt – pen­kias­de­šimt li­tų su­mo­ka­me, pa­gal ki­tą – tiek pat, kad ne­gal­vo­tų, jog pik­ty­biš­kai ne­mo­ka­me. Bet vi­sų mo­kes­čių naš­tos ne­be­pa­ke­lia­me. Ir ban­ko pa­sko­lą ant­ras mė­nuo ne­pil­nai pa­den­gia­me“, – at­vi­rai pa­sa­ko­jo mo­te­ris, ro­dy­da­ma stir­tą neap­mo­kė­tų są­skai­tų su gra­si­ni­mais teis­mais.

Rea­ly­bė žlug­do

Ban­dau sa­ky­ti, kad nie­ka­da ne­bū­čiau pa­gal­vo­ju­si, kad jie gy­ve­na taip sun­kiai.

Mo­te­ris at­ne­ša sa­vo žie­mi­nius ba­tus. Sky­lė pa­de, oda pra­ply­šu­si prie pa­do.

„Kai ei­ni, ne­si­ma­to sky­lių, – ban­do juo­kau­ti mo­te­ris. – Tre­čius me­tus pa­si­ža­du sau pirk­ti bent pa­dė­vė­tus žie­mi­nius ba­tus, bet nie­kaip ne­su­kau­piu pi­ni­gų. Nu­ry­ju ap­mau­dą ir vėl at­si­pra­šau jau ati­dė­tų iš­mes­ti ba­tų“, – pa­sa­ko­jo šiau­lie­tė.

Kir­pyk­la – tik kar­tą per me­tus. Ma­ni­kiū­rai, pe­di­kiū­rai – už­mirš­ti.

„Apie kve­pa­lus, kos­me­ti­ką bent kiek pa­do­res­nę, nei po 5 li­tus, pa­mir­šau. Ma­ne tai žlug­do, ne tik kaip žmo­gų, kaip mo­te­rį“, – ne­slė­pė aša­rų.

Atė­jo su kri­ze

Anks­čiau jos vie­nos pa­ja­mos sie­kė dau­giau, nei da­bar vi­sos šei­mos. Mo­te­ris tu­rė­jo ge­rą dar­bą, vi­sai ki­tas ga­li­my­bes pra­gy­ven­ti.

Šei­ma par­da­vė bu­tą ir įsi­gi­jo ne­di­de­lį na­mu­ką su sa­vo kie­mu ir so­du. Iki kri­zės šei­ma vi­sai ne­bi­jo­jo im­ti pa­sko­los iš ban­ko. Šei­ma daug ke­liau­da­vo, lan­ky­da­vo­si teat­ruo­se, ki­ne, ka­vi­nė­se.

„Pas­ku­ti­nį­kart ka­vos ka­vi­nė­je gė­riau prieš dve­jus me­tus“, – pri­si­pa­žįs­ta mo­te­ris.

Su drau­gė­mis su­si­ti­ko Šiau­lių bul­va­re, drau­gės pa­siū­lė nuei­ti pa­ple­pė­ti į ka­vi­nę. Drau­gės už­si­sa­kė ka­vos, už­kan­džių, de­ser­to.

„Aš sė­dė­jau su sa­vo puo­du­ku ka­vos ir ne­ga­lė­jau iš­si­duo­ti, nors aša­ros spau­dė gerk­lę. Drau­gėms sa­kiau, kad esu ką tik iš dan­tis­to, tai nie­ko val­gy­ti ne­ga­liu“, – grau­di­no­si mo­te­ris.

Mė­sa – tik vai­kui

Ji pri­si­pa­ži­no kar­tais per­kan­ti ir po vie­ną deš­re­lę ma­ža­jai duk­ry­tei. Dau­giau pi­ni­gų ne­tu­ri. Pu­sę deš­re­lės su kruo­po­mis ir dar­žo­vė­mis vai­ko sa­vait­ga­lio pie­tums, ki­ta pu­sė – va­ka­rie­nei.

Šei­ma skai­čia­vo, ar su­tau­py­tų, jei­gu vai­kas ne­val­gy­tų dar­že­ly­je pus­ry­čių. „Nei­šei­na ne­leis­ti, nes na­muo­se dar dau­giau iš­leis­tu­me val­giui“, – skai­čia­vo ma­ma.

Sau su vy­ru mė­sos pus­ki­log­ra­mį per­ka kar­tą per mė­ne­sį ar du. Dau­giau­sia per­ka kau­liu­kus. Nu­ver­da sriu­bai. Mė­są nuo kau­liu­kų nu­gram­do, su­mai­šo su dar­žo­vė­mis ir ką nors ska­naus pa­si­ga­mi­na.

Gry­nos mė­sos šei­ma neat­si­me­na, ka­da val­gė.

Užp­raė­ju­sią žie­mą su­ge­do šei­mos šal­dy­tu­vas. Apie nau­ją net ne­sva­jo­jo, nes ir se­no­jo ne­bu­vo už ką pa­tai­sy­ti. Žie­mą pro­duk­tus lai­kė ve­ran­do­je.

Atė­jus va­sa­rai gen­dan­čius pro­duk­tus dė­da­vo į stik­lai­nius ir merk­da­vo į šal­to van­dens ki­bi­rus. Bent van­duo ne­mo­ka­mas, nes kie­me – sa­vas šu­li­nys.

„Užė­jus karš­čiams bi­jo­jo­me ap­si­nuo­dy­ti, ta­da neap­mo­kė­jo­me kaž­ko­kios są­skai­tos ir tai­sė­me šal­dy­tu­vą“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Nea­dek­va­ti Lie­tu­va

„Ry­tą bi­jau kel­tis, nes ži­nau, kad ir vėl gal­vo­siu apie pi­ni­gus, ne­pri­tek­lių, – at­vi­rai pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – At­ro­do, už­si­klok gal­vą ir ne­si­kelk. At­ro­do, kad ta­da bent są­skai­tos nau­jos nea­teis, bet atei­na. Man toks įspū­dis, kad pa­ju­di­ni pirš­tą ir už tai rei­kia mo­kė­ti“.

Vy­res­nio­ji duk­ra mo­ko­si aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je ki­ta­me mies­te. Šei­ma jai per mė­ne­sį ga­li duo­ti vos 50 li­tų ir tai ne vi­sa­da. Mer­gi­na su­si­ra­do dar­bą, da­bar bent šio­je vie­to­je šei­mai bus leng­viau.

„Ne­si­ti­kė­jo­me, kad vi­si ki­ti mo­kes­čiai ga­li taip mil­ži­niš­kai išaug­ti, o darb­da­viai taip ty­čio­tų­si iš dar­buo­to­jų. At­ly­gi­ni­mai vi­siš­kai ne­pro­por­cin­gi Lie­tu­vos žmo­nių pra­gy­ve­ni­mo ly­giui. Kaž­ko­kia nea­dek­va­ti Lie­tu­va: kai­nos bai­sios, at­ly­gi­ni­mai ma­žu­čiai. Uba­gų bū­riai, tur­tuo­lių sau­je­lė, bet bū­tent jie dik­tuo­ja vi­sos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą, – sa­ko mo­te­ris. – Žlu­go­me su pir­mai­siais kri­zės žings­niai. Kri­zė ša­ly­je sa­ko bai­gė­si, o mums jos pa­bai­gos ne­ma­ty­ti, nes pra­gy­ve­ni­mas žvė­riš­kai brangs­ta. Mo­kes­čiai ky­la, mais­to kai­nos ky­la, mes ne­bes­pė­jam... Sa­vi­val­dy­bė iš­taš­kiu­si pi­ni­gus į kai­rę ir de­ši­nę, da­bar ati­mi­nė­ja iš vai­kų – mo­kes­tis už dar­že­lį ko­ne dvi­gu­bai bran­go“, – ste­bė­jo­si mo­te­ris.

Vie­nin­te­lis da­ly­kas, kur šei­ma ga­lė­tų su­tau­py­ti – vai­ko ne­leis­ti į 75 li­tus kai­nuo­jan­tį bū­re­lį.

„Bet mes vai­ko są­skai­ta ne­ga­li­me gel­bė­tis“, – sa­kė dvie­jų vai­kų ma­ma. O tą die­ną Sei­mas, gin­čy­da­ma­sis dėl šei­mos, dek­la­ra­vo, kad „šei­ma yra vi­suo­me­nės ir vals­ty­bės pa­grin­das“, kad „vals­ty­bė sau­go ir glo­bo­ja šei­mą, mo­ti­nys­tę, tė­vys­tę, vai­kys­tę“...

Rita ŽADEIKYTĖ