Kol šalies valdžia skaičiuoja augančios ekonomikos gėrybes, žmonės gyvena akistatoje su realybe. Vidutinė, išsilavinusi, dirbančių šiauliečių šeima turi nuosavą namą, automobilį, augina vaikus. Rodos, viskas gražu ir užtikrinta. Bet realybė pribloškė: jaukių namų durys slepia didžiulį nepriteklių ir baisią neviltį.
Užraktas nuo skolų
Nuosavas namukas centrinėje Šiaulių dalyje. Dešimties metų automobilis. Vyras dirba biudžetinėje kultūros įstaigoje. Žmona – privačioje įmonėje pagal užsakymus. Viena dukra studentė, kita – šešerių.
Sutartą valandą bandau atidaryti kiemo vartelius. Užrakinti. Kodėl?
„Nuo dujų ir elektros skaitiklių tikrintojų. Bijome kasdien, kad ateis, pamatys, kiek esame skolingi ir atjungs dujas, elektrą. Neturėsime vaikui kaip valgyti išvirti“, – išgąsčio persmelktomis akimis sako išsilavinusi, tvarkinga, sveika, dirbanti keturiasdešimtmetė namo šeimininkė.
Moteris, atvirai pasikalbanti su savo draugėmis, sako, kad tokių šeimų, kurios dar visai neseniai laikė save vidutinėmis pagal pajamas ir pragyvenimo lygį, o šiandien priverstos slėpti savo skurdą ir depresijas net nuo artimiausių draugų, Šiauliuose šiandien apstu.
Išlaidos lenkia pajamas
„Kol už dukros darželį dar nebuvo padidinę įmokos kas mėnesį iki 230 litų, mūsų mokesčiai už šildymą, elektrą, internetą ir paskolą dar neviršydavo pajamų“, – pasakojo vartydama storą pluoštą neapmokėtų sąskaitų moteris.
Per mėnesį šeimos pajamos yra apie 1800 litų (svyruoja apie 100 litų į vieną ar į kitą pusę, priklausomai nuo to, kiek moteris turi tą mėnesį užsakymų).
Mėnesio išlaidos mokesčiams ir paskolai – 2000 litų.
„Beviltiškai lendame į skolas, nebeišgalim apmokėti visų sąskaitų, privalomų draudimų. Pagal vieną sąskaitą trisdešimt – penkiasdešimt litų sumokame, pagal kitą – tiek pat, kad negalvotų, jog piktybiškai nemokame. Bet visų mokesčių naštos nebepakeliame. Ir banko paskolą antras mėnuo nepilnai padengiame“, – atvirai pasakojo moteris, rodydama stirtą neapmokėtų sąskaitų su grasinimais teismais.
Realybė žlugdo
Bandau sakyti, kad niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jie gyvena taip sunkiai.
Moteris atneša savo žieminius batus. Skylė pade, oda praplyšusi prie pado.
„Kai eini, nesimato skylių, – bando juokauti moteris. – Trečius metus pasižadu sau pirkti bent padėvėtus žieminius batus, bet niekaip nesukaupiu pinigų. Nuryju apmaudą ir vėl atsiprašau jau atidėtų išmesti batų“, – pasakojo šiaulietė.
Kirpykla – tik kartą per metus. Manikiūrai, pedikiūrai – užmiršti.
„Apie kvepalus, kosmetiką bent kiek padoresnę, nei po 5 litus, pamiršau. Mane tai žlugdo, ne tik kaip žmogų, kaip moterį“, – neslėpė ašarų.
Atėjo su krize
Anksčiau jos vienos pajamos siekė daugiau, nei dabar visos šeimos. Moteris turėjo gerą darbą, visai kitas galimybes pragyventi.
Šeima pardavė butą ir įsigijo nedidelį namuką su savo kiemu ir sodu. Iki krizės šeima visai nebijojo imti paskolos iš banko. Šeima daug keliaudavo, lankydavosi teatruose, kine, kavinėse.
„Paskutinįkart kavos kavinėje gėriau prieš dvejus metus“, – prisipažįsta moteris.
Su draugėmis susitiko Šiaulių bulvare, draugės pasiūlė nueiti paplepėti į kavinę. Draugės užsisakė kavos, užkandžių, deserto.
„Aš sėdėjau su savo puoduku kavos ir negalėjau išsiduoti, nors ašaros spaudė gerklę. Draugėms sakiau, kad esu ką tik iš dantisto, tai nieko valgyti negaliu“, – graudinosi moteris.
Mėsa – tik vaikui
Ji prisipažino kartais perkanti ir po vieną dešrelę mažajai dukrytei. Daugiau pinigų neturi. Pusę dešrelės su kruopomis ir daržovėmis vaiko savaitgalio pietums, kita pusė – vakarienei.
Šeima skaičiavo, ar sutaupytų, jeigu vaikas nevalgytų darželyje pusryčių. „Neišeina neleisti, nes namuose dar daugiau išleistume valgiui“, – skaičiavo mama.
Sau su vyru mėsos puskilogramį perka kartą per mėnesį ar du. Daugiausia perka kauliukus. Nuverda sriubai. Mėsą nuo kauliukų nugramdo, sumaišo su daržovėmis ir ką nors skanaus pasigamina.
Grynos mėsos šeima neatsimena, kada valgė.
Užpraėjusią žiemą sugedo šeimos šaldytuvas. Apie naują net nesvajojo, nes ir senojo nebuvo už ką pataisyti. Žiemą produktus laikė verandoje.
Atėjus vasarai gendančius produktus dėdavo į stiklainius ir merkdavo į šalto vandens kibirus. Bent vanduo nemokamas, nes kieme – savas šulinys.
„Užėjus karščiams bijojome apsinuodyti, tada neapmokėjome kažkokios sąskaitos ir taisėme šaldytuvą“, – pasakojo moteris.
Neadekvati Lietuva
„Rytą bijau keltis, nes žinau, kad ir vėl galvosiu apie pinigus, nepriteklių, – atvirai pasakoja moteris. – Atrodo, užsiklok galvą ir nesikelk. Atrodo, kad tada bent sąskaitos naujos neateis, bet ateina. Man toks įspūdis, kad pajudini pirštą ir už tai reikia mokėti“.
Vyresnioji dukra mokosi aukštojoje mokykloje kitame mieste. Šeima jai per mėnesį gali duoti vos 50 litų ir tai ne visada. Mergina susirado darbą, dabar bent šioje vietoje šeimai bus lengviau.
„Nesitikėjome, kad visi kiti mokesčiai gali taip milžiniškai išaugti, o darbdaviai taip tyčiotųsi iš darbuotojų. Atlyginimai visiškai neproporcingi Lietuvos žmonių pragyvenimo lygiui. Kažkokia neadekvati Lietuva: kainos baisios, atlyginimai mažučiai. Ubagų būriai, turtuolių saujelė, bet būtent jie diktuoja visos Lietuvos gyvenimą, – sako moteris. – Žlugome su pirmaisiais krizės žingsniai. Krizė šalyje sako baigėsi, o mums jos pabaigos nematyti, nes pragyvenimas žvėriškai brangsta. Mokesčiai kyla, maisto kainos kyla, mes nebespėjam... Savivaldybė ištaškiusi pinigus į kairę ir dešinę, dabar atiminėja iš vaikų – mokestis už darželį kone dvigubai brango“, – stebėjosi moteris.
Vienintelis dalykas, kur šeima galėtų sutaupyti – vaiko neleisti į 75 litus kainuojantį būrelį.
„Bet mes vaiko sąskaita negalime gelbėtis“, – sakė dviejų vaikų mama. O tą dieną Seimas, ginčydamasis dėl šeimos, deklaravo, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę, vaikystę“...
Rita ŽADEIKYTĖ