Klausimas, ar Lietuvoje nevyksta visų karas prieš visus, anaiptol nėra retorinis. Mūsų politinio ir viso viešojo gyvenimo atmosfera yra stipriai įelektrinta, o neretai ir isteriška. Tokioje atmosferoje lengvai susipyksta ir bendravimą vienas su kitu nutraukia ne tik kolegos, bet neretai ir ilgamečiai bičiuliai bei buvę bendražygiai.
Turbūt kaip niekada anksčiau per pastaruosius keletą metų Lietuvoje sustiprėjo įsitikinimas, kad pavienis žmogus neatstovauja nei sau, nei savo protui, nei sąžinei. Todėl už jo tiesiog privaloma tvarka reikia surasti įtakingą grupę, galingą klaną, korporaciją ar kokią kitokią savo tikslų visomis priemonėmis siekiančią kliką.
Įsitikinimas, kad pasaulį valdo it gamtos stichijos nekontroliuojamos socialinės jėgos, kurių atžvilgiu visi mažieji tėra bejėgiai išnaudojamieji, manipuliacijų aukos ir taikiniai, sukuria tobulą terpę ne tik sąmokslo teorijoms, bet ir netikėjimui, kad pasaulyje apskritai yra likę padorių ir savo protu bei sąžine besivadovaujančių žmonių. Anot šios socialinės ir politinės logikos, viską lemia galia, kuri paprastai esti nematoma ir slapta.
Neneigiu, kad pasaulyje iš tikrųjų pilna sąmokslų, suokalbių ir kitokių slaptų veiksmų bei projektų, apie kuriuos platesni visuomenės sluoksniai arba nieko nežino, arba gauna nepilną ar net sąmoningai iškreiptą informaciją. Neneigiu ir to, kad net demokratiniai kraštai neišvengia politinės korupcijos bei politinės mafijos, savo tikslams naudojančios žiniasklaidą, aukštus politikus ir viešas figūras.
Bet niekada nepatikėsiu, kad visą visuomenę ir ilgai galima valdyti vien slaptais projektais ir sąmokslais. Begalinė manipuliacija yra techniškai neįmanoma demokratinėse visuomenėse, kuriose vienos jėgos sulaiko kitas ir niekam neleidžia iki galo įsivyrauti. Nuolat kvailinti visos visuomenės neįmanoma ir dėl politinio bei intelektualinio pliuralizmo, kuris nė vienai grupei ir jos doktrinai ar pozicijai nepalieka informacijos bei tiesos monopolio.
Idėja, kad galingos grupės valdo visuomenę ir pajėgia atlikti beribes manipuliacijas, gimsta iš kelių šaltinių: a) silpnos ir itin susvetimėjusios visuomenės, kuri jaučiasi esanti savojo politinio ir finansinio elito auka; b) technokratinės politinės logikos, teigiančios, jog masės elito atžvilgiu yra tas pats, kas klientai patikimų ekspertų atžvilgiu (todėl klientų neturi dominti sprendimų priėmimas – valdyti turi žinovai ir specialistai); c) bet kokią racionalią moralinę individo atsakomybę už savo veiksmus ir pasirinkimus neigiančios deterministinės logikos, socialiniame gyvenimo ieškančios viską paaiškinančių dėsnių.
Kodėl manoma, kad Lietuvoje neliko laisvų bei garbingų žmonių ir kad visus galima valdyti paperkant, šantažuojant ar kaip nors kitaip manipuliuojant? Iš kur įsitikinimas, išplitęs net ir mūsų šviesuomenės tarpe, kad visi kažkam yra parsidavę?
Atsakymų ieškočiau keliuose šaltiniuose. Visų pirma mes turime pripažinti, kad mūsų demokratija yra ganėtinai trapi ir pažeidžiama. Taip, mes išmokome organizuoti demokratines procedūras ir sklandžiai perduoti valdžią po rinkimų. Kad ir kaip būtų, procedūrinė demokratija yra svarbi demokratinės politikos sistemos dalis, bet anaiptol ne jos visuma.
Menkas atstovavimas viešajam interesui, politinių partijų beidėjiškumas ir atviras tarnavimas finansinės galios centrams, politinės korupcijos ir mafijinio politikos sluoksnio stiprumas Lietuvoje byloja apie neskaidrią ir niekam, išskyrus privatų arba siaurą grupinį interesą, neatstovaujančią mūsų šalies politiką. Ji tikrai nestiprina socialinio solidarumo ir nekonsoliduoja visuomenės.
Gan profesionaliai ir sėkmingai vykdoma Lietuvos užsienio politika menkai susisiekia su vidaus politika, todėl vis sunkiau suprasti, kaip be šitų tarpusavyje susisiekiančių indų gali būti palaikomas ir atnaujinamas demokratinės politikos procesas. Kyla įtarimas, kad gerokai stipresnės, intelektualiai pajėgesnės ir ambicingesnės jėgos šiandien patenka į stambiosios biurokratijos (ypač eurokratijos), o ne politikos lauką.
Į ką tai veda? Į vis labiau atsiveriantį plyšį tarp profesionalaus valdymo bei administravimo ir vis silpnesnio vidaus bei užsienio politikos ryšio su visuomene. Tad nuo šito kenčia ne tik mūsų atstovaujamosios bei elektorinės demokratijos sfera, bet ir politikos įvykių interpretacijos laukas. Apie ką tada belieka rašyti ir kalbėti? Apie skandalus ir stiprius pareiškimus vienas apie kitą?
Kitas isteriško vienas kito kaltinimų būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis bei nesiliaujančių insinuacijų šaltinis yra politinis sukrėtimas, kurį mūsų šviesuomenė patyrė Rolandui Paksui tapus šalies prezidentu. Šito šoko padariniai niekur nedingo ir mes juos dar ilgai jausime.
Visų senųjų autoritetų krachas per naktį ir viskuo nusivylusios, politiškai neprognozuojamos savo visuomenės baimė privedė prie nesėkmei pasmerkto ir beviltiško mėginimo viso blogio ištakų ieškoti saujelėje politiškai aktyvios inteligentijos ir su ja susijusių politinių technokratų.
O ciniškas mūsų teisinės-politinės sistemos nenoras teisiškai įvertinti Viktoro Uspaskicho ir kitų avantiūristų aferų tik stiprina įtarimą, kad silpnos politinės partijos, praradusios orientaciją savo visuomenėje, susikūrė vienintelį esą patikimą stabilumo šaltinį – atlikti politinio sanitaro funkcijas ir viena ranka kovoti su kita ranka palaikomais populistinės politikos naujadarais.
Kitaip tariant, politinio barbaro civilizavimas ir laipsniškas atvertimas į save suteikė su rinkėjais nedirbančioms ir niekam neatstovaujančioms partijoms misijos ir savojo svarbumo pojūtį. Todėl, tiesą sakant, nebeįmanoma suvokti, kuo naujadarai skiriasi nuo vadinamųjų tradicinių ir valstybinių partijų. Jų populizmo mastas yra toks pat. Skiria jas nebent tik didesnis intelektualinis potencialas. Socialdemokratai ir konservatoriai intelektualiai pajėgtų valdyti valstybę. Šito tikrai nepajėgtų darbiečiai ir libdemai. Jų valdymas baigtųsi šalies pažeminimu tarptautinėje arenoje ir mūsų atbloškimu dar toliau nuo vakarietiškos demokratinės politikos.
Tad esmė slypi būtent čia. Psichologiškai nesunku paaiškinti, kaip gimsta vienas kito kaltinimas ir priešų ieškojimas savo artimiausioje aplinkoje. Jis gimsta iš bejėgiškumo jausmo, kada puikiai suvoki, kad nieko negali padaryti tikram priešui arba kad tau nepavyks pašalinti tikrųjų problemos priežasčių. Iš kompensacijos telieka užsipulti tikrus arba potencialius bendražygius, kurie esą ne viską padarė, kad būtų kitaip.
Lietuvos šviesuomenei ir mąstantiems politikams kuo mažiausiai šiandien reikia stiprios retorikos ir tarpusavio kaltinimų. Bus liūdna, jei tik naujas Pakso, Uspaskicho arba kokio nors jų pakaitalo iškilimas privers visus vėl vienytis apkasuose.
Visų karą prieš visus mūsų viešų figūrų tarpe gali sustabdyti tik ramus, neisteriškas dialogas ir susikalbėjimo principiniais klausimais paieškos. Nustokime ieškoti tik ginklo brolių ir mirtinų priešų, nes tokia mąstysena iš pagrindų griauna demokratinės visuomenės gyvenimo logiką.
Nebūtina glėbesčiuotis ir draugauti su visais arba švęsti bendro priešo suradimą tam, kad patirtum Lietuvos brandumo ir brangumo jausmą. Atskirkime asmenį nuo jo idėjų ir laikysenų, kurias galima ir kartais būtina kritikuoti. Ir pasistenkime nustoti idealizuoti žmones politikoje bei visame viešajame gyvenime.
Nes niekas nesukelia tiek pagiežos ir priešiškumo kaip vakarykščiai herojai, mūsų akyse staiga nustoję savo monumentalumo. Apvilta meilė netrunka virsti neapykanta.
