Vištiena – sveikas ir maistingas produktas
Dietologai vištieną vertina kaip vieną geriausių gyvulinių baltymų šaltinių, būtinų raumeniniam audiniui formuoti. Vištienoje riebalų kur kas mažiau nei jautienoje, kiaulienoje ar avienoje, o baltymų – tiek pat arba net šiek tiek daugiau.
Kuo dar naudinga sveikai pagaminta vištiena?
* Joje gausu polinesočiųjų riebalų rūgščių, todėl tokia mėsa – puiki miokardo infarkto ir išeminės širdies ligos bei insulto profilaktika.
* Vištienoje apstu B grupės vitaminų, taigi organizme aktyvuojami baltymų, angliavandenių ir riebalų apykaitos procesai, vadinasi, bus gerai įsisavinami su vištiena suvalgyti produktai. Be to, vitaminai B2 ir B6 pagerina plaukų, nagų ir odos būklę, vitaminas B9, kurio nėra augalinės kilmės maisto produktuose, saugo nuo mažakraujystės, vitaminas B12 – gerina nuotaiką, padeda kovoti su depresija ir nemiga. Vištienoje esančios medžiagos teigiamai veikia nervų sistemą.
* Vištiena – lengvai virškinamas ir įsisavinamas maistas, todėl tinka sergant žarnyno ligomis, įvairiomis infekcijomis.
Tiesa, kad vištiena būtų maistinga ir naudinga sveikatai, ją reikia pagaminti sveikai: troškinti garuose, virti arba kepti be riebalų. Riebaluose gruzdinti viščiuko sparneliai nieko bendro su sveika mityba neturi.
Vis dėlto yra keli susimąstyti verčiantys faktai, dėl kurių vištieną reikėtų rinktis atidžiau.
Vištiena su ženklu „Atsargiai!“
Labai svarbu, kaip augintas mėsinis viščiukas, ką tik kepsnio pavidalu atgulęs lėkštėje. Daugelyje šiuolaikinių paukštynų vos iš kiaušinio išsiritęs viščiukas jau gauna subalansuotą kombinuotą lesalą. Deja, atkakliai sklinda gandai, kad subalansuotas jis anaiptol ne siekiant užtikrinti optimalias augimo ir vystymosi sąlygas, o tikintis komercinės naudos – lesalas papildomas preparatais, skatinančiais spartesnį mėsinio viščiuko svorio augimą.
Su maistu viščiukai taip pat gauna antibakterinių preparatų ir antibiotikų. Tiesa, pagal jų kiekį lesale reglamentuojančias normas, vištienoje esantis penicilino kiekis turi būti visiškai saugus suaugusiam žmogui. Vis dėlto neatmetama tikimybė, kad ilgą laiką su paukštienos produktais gaunant net nedidelius kiekius antibiotikų, vėliau žmogaus organizme gali išsivystyti antibiotikams atsparios ligų formos.
Gudrybės virtuvėje
Renkantis vištieną svarbu apsispręsti, ko jums reikia – broilerio ar mėsinės vištos. Mažo viščiuko mėsa švelnesnė, šviesiai rausvos spalvos, joje daugiau riebalų. Tokia paukštiena tinkama gardiems kepsniams. Vištos mėsa gali būti tamsesnė, kietesnė, taip pat ir liesesnė – labiau tiks dietiniam stalui. Šioje mėsoje daugiau geležies. Be to, iš mėsinės vištos išverdamas gardesnis, aromatingesnis sultinys.
Kaip užtikrinti, kad ant stalo patektų kuo šviežesnė ir sveikesnė paukštiena? Pasirodo, daugybės pavojų galima išvengti vien pakoregavus kulinarinius įgūdžius. Vadovaukitės šiais patarimais ir jūsų pagaminti vištienos patiekalai bus sveiki ir gardūs!
* Vartokite ne keptus ar rūkytus, o troškintus, virtus vištienos patiekalus. Taip maiste gerokai sumažinsite kancerogenų kiekį.
* Svarbiausias šviežumo kriterijus – vištos oda. Ji turėtų būti švari, sausa, nedėmėta.
* Pirmenybę teikite baltai vištienos krūtinėlei – ji sveikiausia ir maistingiausia vištienos dalis: beveik nėra riebalų, o baltymų daugiau nei kitose dalyse.
* Verdant vištienos sultinį, pirmą vandenį, pavirus 20 minučių, nupilkite. Jame liks visi mėsos apdorojimui naudoti chemikalai ir nešvarumai. Tada įpilkite naują porciją vandens ir virkite apie valandą ar ilgiau. Ilgas terminis apdorojimas mažina riziką užsikrėsti salmonelioze.
* Būtinai pašalinkite vištienos odelę. Joje susikaupia ne tik daugiausia riebalų, bet ir pramonėje naudojamų preparatų liekanų.
* Atkreipkite dėmesį, kaip paukštiena laikoma. Jei ji prekyvietėje ilgesnį laiką buvo ne šaldytuve ar pjaustyta nešvariu peiliu, mėsa gali būti užteršta mikrobais, nors ir ne tokiais pavojingais kaip salmonelės, vis dėlto galinčiais sukelti apsinuodijimą.
* Jei ketinate gaminti šaldytą vištą, ją atšildžius palaikykite keletą valandų vandenyje su trupučiu acto. Mėsa bus švelnesnė ir gardesnė.
* Kad vištiena ilgiau išliktų šviežia, ją laikykite suvyniotą į actu suvilgytą rankšluostį. Arba marinuokite.
* Kad mėsa būtų sultingesnė, virdami vištą į vandenį įpilkite truputį citrinos sulčių arba obuolių acto.
Vištiena ir vaistai
Gandai, esą vištų lesalas papildomas augimo hormonais, neretai atrodo gana įtikinami. Tačiau gamintojai kaip įmanydami juos neigia, mat vištų lesinimas hormonais papildytu lesalu arba hormonų injekcijos – visiškai nereikalinga ir net nenaudinga procedūra.
Pasak jų, hormoninių preparatų naudojimas neefektyvus, nes jie nespartina svorio augimo – jis priklauso nuo sudėtingų medžiagų apykaitos procesų. Be to, hormoniniai preparatai kiekvienam viščiukui paukštynams, kur auginama tūkstančiai paukščių – procedūra, kuriai reikia pernelyg daug darbo ir išlaidų. Galiausiai šiuolaikiniai broileriai genetiškai jau „pasmerkti“ greitesniam svorio augimui, o jų augimo sparta ir taip atsidūrusi ties fiziologinių galimybių riba. Daugiau stimuliuoti augimą būtų tiesiog nelogiška – paukščiai imtų labiau sirgti ir išstiptų.
Paukščių augintojai teigia, esą spartus viščiukų svorio priaugimas daugiausia nulemtas tinkamai subalansuoto lesalo ir rūpestingos paukščių priežiūros. Daugiausia lesalo sudaro lengvai įsisavinami baltymai (sojų, kviečių, miežių, žuvų ir mėsos kaulų miltų), taip pat angliavandeniai (kukurūzai, saulėgrąžų lukštai). Lesalas papildomas vitaminais, mineralais ir enzimais – preparatais, gerinančiais virškinimą.
Auginant viščiukus anksčiau buvo naudojami antibiotikų grupės preparatai, padedantys augti kiek greičiau – jie gerina medžiagų apykaitą, stiprina imunitetą, padeda lengviau įsisavinti maisto medžiagas. Tačiau nuo 2006-ųjų Europos Sąjungos šalyse uždrausta gyvulininkystėje ir paukštininkystėje naudoti maistinius antibiotikus.
Tiesa, vaistų, taip pat ir antibiotikų, paukščiai vis dėlto gauna. Dažnai pirmieji skiepai padaromi pradūrus kiaušinio lukštą – jei tik iškilo grėsmė, kad išsiritęs viščiukas užsikrės kokia pavojinga liga. Paskui viščiukai skiepijami nuo vištoms pavojingiausių mirtinų ligų.
Taip pat vištoms reguliariai duodama preparatų, kurie stabdo kenksmingos mikrofloros vystymąsi jų organizme – dažniausiai tai tetraciklino grupės antibiotikai. Tačiau likus keletui savaičių iki pjovimo, antibiotikų nebeduodama. Manoma, kad per tą laiką jie pasišalina iš viščiuko organizmo ir mėsa tampa saugi naudoti.
