Jei jums nepatiko „The Independent“ laikraštyje išspausdinta karikatūra, kurioje vaizduojami supakuoti migrantai lietuviai (panašiai, kaip vištienos krūtinėlė „Iki“ arba „Maxima“ prekybos centro lentynoje), tai turiu pripažinti, kad Jūs, gerbiamas skaitytojau, visiškai neturite humoro jausmo. O juolab jūs, už minimalų atlyginimą dirbantis Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.
Piktintis, tiesą sakant, nėra kuo. Panašiai, kaip kasdien su pasimėgavimu pasakojate anekdotus apie žydus arba Petriuką, žvengiate visa gerklę iš čukčos arba ruso. Akivaizdi tiesa „The Independent“ pateikta šmaikščiai.
Toje karikatūroje atspindėtas reiškinys, o juolab pašiepiamas mažmeninės prekybos tinklas „Tesco“. Juk didžioji dalis migrantų iš tiesų Jungtinėje Karalystėje dirba pusvelčiui. Už dukart, o gal net triskart mažesnę kainą nei britai. Tad ar verta dėl to įsižeisti? Manau, kad ne. Juk patys pasirinkote tokį kelią. Plaunate indus pusdykiai, plaunate WC pusdykiai, šluostote nukaršusiam vokiečiui užpakalį pusdykiai, dirbate nuo sutemų iki aušros irgi pusdykiai. Tai kuo čia piktintis? Nebent tuo, kad uždirbti pinigai prageriami nuomojame būste su 5-6 kambariokais? O gal yra kitaip? Gal nėra tokių migrantų? Nejuokinkite voverių.
Grįždami atostogų Lietuvon tokie veikėjai tyčiojasi iš kasininkės „Maximoje“, kuri nepaliko šalies ir šeimos, dirba už tą patį minimalų atlyginimą 12 valandų, bet šiaušiatės prieš karikatūras, nelyginant islamistai radikalai, išvydę pranašo Mahometo karikatūras Danijos dienraštyje. Juk patys pasirinkote tokį kelią! Taip, išties, vidutiniai atlyginimai Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje skiriasi kartais. Bet čia, Lietuvoje, kad ir ką besakytum, visada būsi savo šalies šeimininkas, baudžiantis nusišlapinusį britą ant prezidentūros, o ten, užsienyje, liksi tik migrantas. Iš Lietuvos, gerbiamas migrante, pabėgai pats, savo noru. Nepajudindamas nė piršto tam, kad valdžia Lietuvoje priimtų geresnius įstatymus, viešai nesipiktinai, kai ji tave melžė lyg karvę. Tu nestovėjai prie Seimo, nedalyvavai demonstracijose, nereikalavai atsakomybės iš valdžios. Tai kame problema? Kaip menkutė karikatūra, pašiepianti akivaizdų reiškinį, tave išveda iš pusiausvyros? Ko tuomet tu, migrante, vertas, jei dirbdamas juodžiausius darbus dar sugebi piktintis, kad kažkas iš tavęs vieną kartelį pasijuokė?
Nekalbu apie tuos, kurie tiesiog išvyko su bilietu į vieną pusę. Per vargus, per ugnį ir vandenį dabar gauną bent jau lygiavertį britui atlyginimą. O kiek tokių yra? Gal iki 5 proc. Visi likusieji, atsiprašant, ir dirba pusdykiai, o grįžę trumpų atostogų puikuojasi prieš draugus, apsimesdami ponais, spjaudydamiesi ant savo šalies, nelyginant paskutiniai mužikai. Mačiau tokių ne vieną ir ne du. Ir net ne dešimt, kai dirbdami juodžiausius darbus šlovina šalį, į kurią atvyko ir pasiryžo dirbti kaip vergai. Suprantama, šioje vietoje yra klausimas, ar geriau vergauti čia, Lietuvoje, ar vergauti už jūrų marių, turint viltį, kad gal šiame amžiuje pavyks pagerinti gerbūvį. Tačiau neįgyvendinti lūkesčiai ir yra raktas į atsakymą. Lietuvio įvaizdį pasaulyje sugadino ne bobelė Kalabibiškių kaime, o migrantai, vagiantys dešras parduotuvėje arba besirausiantys Norvegijos konteineriuose, žudantys per girtuoklystes savo tėvynainius.
Man taip pat daug kas Lietuvoje nepatinka. Nepatinka ir per mažas atlyginimas. Nepatinka ir valdžia. Nepatinka ir teisingumo sąvoka. Nes dar senovės Romoje kalbėta, kad teisingumas yra valstybės pagrindas, o to pagrindo Lietuvoje nė su žiburiu nesurasi, jei nesi koks Jonas Biliūnas arba „Sel“ lyderis Egidijus Dragūnas. Atsipalaiduok, mielas skaitytojau. Nėra dėl ko purkštauti. Kartą pasijuokti iš savęs taip pat sveika. Ir net labai sveika. Ir skirtingai nuo kitų, Lietuvos ambasadorės laiškas „The Independent“ dienraščio redaktoriui apie tai, kad neva ši karikatūra „pasibjaurėtina, ksenofobinė ir rasistinė“, atsiprašant, kelia nuostabą. Jai geriau reikėjo kreiptis į Lietuvos užsienio reikalų ministrą, kad šis kreiptųsi į premjerą, o premjeras į Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferenciją, kad toji paskelbtų fatvą vargšui karikatūros dailininkui. Tuomet jo galvos nukirsdinimas taptų visų mūsų prievole ir asmeniniu džihadu...
Nusipelnėme to, ko nusipelnėme. Nei daugiau, nei mažiau. Šiuo atveju aš atsiriboju nuo to „mes“, nes esu giliai įsitikinęs, kad spaudos laisvė ir yra viena iš tų demokratijos vertybių, kurias gina britai kartu su mumis Afganistane, gynė ją ir Irake. Karikatūra yra vaizduojamojo meno, satyros dalis. Ir ties tuo reikėtų padėti tašką.
Gediminas Stanišauskas
