Valgymo dažniai
Klausimas: „Kodėl reikia valgyti penkis kartus per dieną?“
Saulius
Atsakymas: „Nebūtinai penkis kartus. Svarbu – kuo dažniau, nes kuo mažesni tarpai tarp valgymų, tuo mažiau šansų, kad praalksime. Vadinasi, geriau kontroliuosime alkį ir neapsivalgysime. Elgiantis priešingai – kai valgoma retai, o dar ir stengiantis riboti maisto kiekį – anksčiau ar vėliau ateina akimirka, kai alkis tampa nebepakeliamas ir tada jau ryjama nebesirenkant – tiksliau, renkantis kaip tik tai, ko visiškai nederėtų. Rankos taip ir tiesiasi į viską, kas saldu, pagaminta iš miltų – žodžiu, į tuos produktus, kuriuose daug lengvai ir greitai įsisavinamų angliavandenių. O kaip tik šie maisto produktai lemia staigų cukraus kiekio kraujyje padidėjimą, vadinasi, ir insulino išsiskyrimą. Toliau jau visai nebegerai – šis hormonas iš kraujo surenka visą cukraus perteklių, verčia jį riebalais ir konservuoja „juodai dienai“ kaip tik tose kūno vietose, kur mažiausiai norėtųsi. Kas toliau? Kraujyje vėl nebėra cukraus, o tai – signalas vėl ieškoti maisto. Ir vėl angliavandeniai, ir vėl visas ciklas iš naujo... Išsigelbėjimas dažniausiai ateina pavėluotai, kai organizmas galų gale pasiunčia signalą, kad gerai būtų suvalgyti ką nors riebaus ir aštraus – daugelis tikriausiai pažįsta šį tarytum keistą norą, kai apsivalgius saldumynais norisi ko nors „ne į temą“.
Žinoma, nuolat maitintis penkis kartus per dieną gali atrodyti neįprasta, tačiau tai kaip tik priverčia daugiau dėmesio skirti organizmo reikmėms. O tai, kas paverčia mus „įprastai tuktelėjusiais nusmurgėliais“, gyvenančiais nebe savo pasirinktą, o iš šalies primestą gyvenimą, kur viską tvarko reklama – „Jums pučia vidurius? Išgerkite štai tų tablečių ir galėsite valgyti toliau.“ Nerekomenduočiau. Geriau pasigaminti maisto patiems, susidėti jį į plastikines dėžutes ir neštis pietus į darbą – išlošite išties nemažai: žinosite, ką iš tiesų valgote, valgysite švarų ir skanų maistą, sutaupysite krūvą pinigų. Netikite? O jūs tiesiog imkite ir pamėginkite!“
Apie vegetarizmą
Klausimas: „Ką manote apie augalinę mityba, jei tiksliau, veganizmą? Kokių turėtumėte pastebėjimų, patarimų ir minčių apie tai?“
Silvija
Atsakymas: „Vegetarinė mityba su visomis atmainomis (veganizmu, žaliavalgyste ir t. t.) – unikalus reiškinys visų pirma dėl to, kad daugelis taip gyvenančių žmonių pasirenka šį mitybos kelią iš įsitikinimo. Na, o aiškinti tikėjimą logiškai – keblokas uždavinys. Tačiau susilaikant nuo tiesmukų vertinimų vis dėlto galime pasinaudoti turima informacija.
Kad prganizmas veiktų visavertiškai (jau rašiau „optimaliai funkcionuotų“, bet laiku atsispyriau akademinio postringavimo pagundai), reikia trijų pagrindinių su maistu gaunamų maistinių medžiagų. Tai – baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Baltymus paminėjau pirmus neatsitiktinai – tiek antikos laikus siekiantis žodis „protein“ (baltymas), reiškiantis „pirmasis, pirminis“, tiek jo paskirtis žmogaus organizme – pirmas pagal svarbumą, mat iš baltymų sudarytos visos kūno ląstelės. Baltymai – tarsi plytos, iš kurių mūrijamas kūno statinys. Trumpiau – nėra baltymų – nebus ir kūno. Taškas, derybos neįmanomos.
Baltymai sudaryti iš amino rūgščių, kurių daugelis nepakeičiamos, t. y. organizmas pats nesugeba jų pasigaminti ir turi gauti su maistu. Jei negauna, yra priverstas ardyti audinius ir taip atkurti pažeistas ar nusenusias ląsteles. Ne kokia alternatyva, ypač norint išlaikyti pajėgų raumenyną ir kaulų audinį, juo labiau senstant.
Štai čia ir slypi pirmasis augalinės mitybos trūkumas – visos nepakeičiamos amino rūgštys, vadinamieji visaverčiai baltymai, randami tik gyvulinės kilmės maiste. Maitinantis vien augaliniu maistu surinkti visas reikalingas amino rūgštis ne taip paprasta, mat tenka derinti įvairius grūdinius ir ankštinius produktus. Nesakau – neįmanoma, sakau – kebloka ir tikrai neracionalu. Štai šioje vietoje paprastai atsiremiama į tikėjimo sritį, kur argumentai nebeveikia.
Augaliniai riebalai, kurie paprastai laikomi geresniais už gyvulinius, taip pat turi šiokių tokių trūkumų. Pavyzdžiui, riebioje žuvyje esančios linoleinė ir linoleninė (kitaip – omega) rūgštys – ne tik reikalingos hormonų gamybai, bet ir sėkmingai tirpdo kūno riebalus (aišku, jei trūksta kalorijų, gaunamų su maistu), o kiaušinių tryniuose esantis cholesterolis – būtinas testosterono (paprasčiau – vyriško hormono) gamybai, iš kurio gaminamas estrogenas. Verta susimastyti, jei norisi išlikti jaunai ir stangriai.
Pagrindinis ir lengviausiai įsisavinamas energijos šaltinis – angliavandeniai, kurių lyg tyčia (kaip baltymų ar riebalų) nepakeičiamų nėra, sudaro augalinės mitybos pagrindą. Todėl jais taip lengva persivalgyti, o pasekmė – nutukti. Iš patirties žinau, kaip lengva apsivalgyti miltiniais patiekalais, ypač jei jie saldūs. Kad ir kaip būtų keista, visi saldėsiai kuo puikiausiai atitinka vegetarinės mitybos reikalavimus – tukite be sąžinės graužimo. Lyg to dar nebūtų gana, tiek alus ir vynas, tiek stipresni gėrimai taip pat angliavandeninės kilmės (alkoholis – fermentuotas cukrus).
Taigi, jei jūsų tikslas – ne tik gerai atrodantis, bet ir gerai veikiantis kūnas, vegetarinė mityba – sudėtingas pasirinkimas. Tačiau tikslai juk gali būti skirtingi, ar ne?
Pabaigai – apie svorio priaugimą, maitinantis augaliniu maistu. Paprastai augalinio maisto valgytojai, kurie nevartoja maistinio šlamšto (jau minėtųjų saldžių patiekalų), dažniausiai būna liesi (žinomiausias pavyzdys – Mahatma Gandhis). Tačiau tie, kurie nuramina save, kad jei laižau ledus (na, gerai – tegu bus ir koks pašventintas indiškas saldumynas) – viskas gerai, ir nesiskundžia apetitu, neišvengiamai nutunka. Savo akimis mačiau neįtikėtinai riebų atsiskyrėlį ant Gangos upės kranto ne kur kitur, o šventajame jogų mieste Rišikeše. Taigi, jei norite priaugti svorio – tiesiog svorio, nesigilinant iš ko jis sudarytas – daugiau valgykite. Štai ir viskas.“
Meilės rankenos
Klausimas: „Esu linkusi priaugti svorio liemens srityje („meilės rankenos“). Ar yra kokų ypatingų, už kitus geresnių pratimų (gana reguliariai darau jogos asanas)? Ar yra produktų, mažiau veikiančių juosmens sritį?“
Monika
Atsakymas: „Linksmas klausimas. Kai pagalvoji, jokia meile tos „meilės rankenos“ nė nekvepia, ar ne? Svarbu žinoti, kad visos papildomos (nesunaudotos pagal paskirtį) kalorijos, tyvuliuojančios kraujyje gliukozės (kraujo cukraus) pavidalu, didžiąja dalimi verčiamos į riebalus ir „užkonservuojamos juodai dienai“ liemens srityje, paprastai nuo juosmens žemyn. Papilvė ir strėnos kaip tik papuola į minėtąją sritį ir paprastai joms kliūva didžiausias tų konservų kiekis. Šiek tiek energijos verčiama glikogenu, kuris yra, vadinkime, greito panaudojimo išteklius ir išsitenka raumenyse bei kepenyse, o riebalai – ilgalaikės atsargos.
Taigi, pirmas žingsnis – nustokite prisivalgyti tiek, kad būtų ką atidėti į saugyklą, nes ir dabar ten jau turite daugiau nei norėtumėte (remiuosi jūsų užduotu klausimu).
Logiška, kad visi produktai, lengvai ir greitai virstantys tomis atsargomis, šiuo požiūriu blogesni už kitus. Visų pirma tai viskas, kas saldu – būtent todėl, kad saldūs produktai (su itin retomis išimtimis) yra aukšto glikeminio indekso, o tai reiškia, kad jie greičiau už kitus virsta kraujo cukrumi ir tokiu būdu sukelia insulino reakciją, vadinasi, kaip tik jie bus akimirksniu verčiami riebalais ir konservuojami iki begalybės – tol, kol bus kemšami į organizmą. Tai rimtas pavojus ir didelis iššūkis, nes maisto pramonė ir reklamos industrija daro viską, kad į žmonių galvas įkaltų, jog „be riebalų“ – gerai, o kad tuo pat metu tokie gaminiai yra taip prisotinti cukraus, kad pagalvojus (ar sužinojus) plaukai šiaušiasi – nutylima. Pirmi į galvą ateinantys pavyzdžiai – visokie „gaivieji gėrimai“ ir „natūralios sultys iš koncentratų“ (kabutės abiem atvejais neatsitiktinai). Gyvulinės kilmės riebalai, taip pat ir pieno riebalai, vandenilio prisotinti (hidrogenizuoti) riebalai (margarinas, visokie „tepūs riebalų mišiniai“, majonezas ir t. t.) irgi nieko gero nežada. Kas lieka? Liesi baltyminiai produktai, daržovės (ląsteliena) ir kuo mažiau apdoroti grūdai – štai šitie produktai turėtų sudaryti raciono pagrindą, jei norite puikiai atrodyti ir tuo pat metu gerai jaustis, o ne leipti nuo silpnumo ir vis tiek turėti vieną kitą užsislaptinusį riebaliuką.
Pratimai tiktų visi, kurie skatina medžiagų apykaitą, visų pirma tie, kurie „stato“ raumenyną. Kodėl? Nes didėjant raumenų (ne visai) masei, neišvengiamai didėja ir energijos (kalorijų) poreikis jų veiklai išlaikyti, vadinasi, net miegant eikvosite daugiau kalorijų nei iki tol. Taigi, svarmenų kilnojimas išeitų tik į naudą, taip pat ir sustangrėtumėte. Aerobiniai (ištvermės ugdymo) pratimai taip pat tik į gera, nes juos atliekant suaktyvėja širdies ir kraujotakos sistemos veikla, o tai gerina ir kitas organizmo funkcijas. Jūsų minėtos asanos – puikus koordinacijos, lankstumo ir stuburo laikysenos lavinimo būdas, nekalbant apie daugybę kitų savybių, tačiau deginant riebalus dideliu efektyvumu nepasižymi.“
