Etiopas Kiros Hadgu į Lietuvą užsuko tik pasižvalgyti važiuodamas iš Rusijos į Olandiją, kur gyvena jo sesuo ir brolis. Palikusi prastą pirmą įspūdį, Lietuva vis labiau žavėjo ir afrikietis Kiros čia jau gyvena daugiau kaip penkerius metus ir emigruoti nežada.
Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
Prieš tai mokiausi Rusijoje, bet po to nusprendžiau vykti į Olandiją ir užsukau į Lietuvą. Taip čia ir pasilikau. Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą ji man visai nepatiko. Galvojau ko aš čia atvažiavau. Visi į mane spoksodavo, nes esu tamsiaodis. Nors dėmesys man ir patinka, tokio dėmesio nenorėjau.
Bet vis tiek pasilikote čia.
Taip, nes vėliau susiradau gerų draugų. Tokių, kokių net Etiopijoje neturėjau. Aš jais visuomet galiu pasitikėti, viską jiems pasipasakoti ir žinau, kad ,ištikus bėdai, jie man padės.
Dažnai grįžtate į Afriką?
Į Afriką grįžtu retai. Paskutinį kartą tėvus, gyvenančius Afrikoje, aplankiau prie pustrečių metų. Planuoju šią vasarą nuvažiuoti. Afrikoje gyvena tik tėvai, o brolis ir sesuo gyvena Olandijoje.
Kaip reagavo artimieji į tai, kad apsigyvenote Lietuvoje?
Artimieji iki šiandien nesupranta, kodėl aš apsistojau Lietuvoje. Jie nesupranta, kas mane čia taip traukia. Aš gaunu nemažai pasiūlymų dirbti kitose šalyse – Kanadoje, Anglijoje, tačiau man ten nepatinka. Visada noriu sugrįžti į Lietuvą. Ji mane traukia.
O kas traukia?
Lietuvoje gyvenu jau daugiau kaip penkerius metus, turiu didelį pažįstamų ir draugų būrį. Suprantu, kad man kitur nebus nei saugiau, nei geriau. Man dabar patinka ir lietuvių man skiriamas dėmesys, nes dabar žmonės nori su manimi pabendrauti, susipažinti.
Bendraujate lietuvių kalba. Ar reikėjo įdėti daug pastangų?
Kalbą išmokti buvo nelengva, tačiau, kai atsirado draugų ir veiklos Lietuvoje, supratau, kad turiu mokėti kalbą, nes aš esu svečias ir jei noriu čia gyventi turiu mokėti kalbą. Man atrodo, kad mokėdamas kalbą rodau pagarbą šalies, kurioje gyvenu žmonėms, be to, kai moki kalbą, žmonės visai kitaip žiūri į kitatautį. Tokiu principu vadovaudamasis aš pats ir išmokau lietuvių kalbą. Ir anksčiau, ir dabar žiūriu kuo daugiau lietuviškų televizijos laidų, klausausi radijo, skaitau laikraščius ir žurnalus, kad vis tobulinčiau kalbą. Kai klystu kalbėdamas ar skaitydamas lietuviškai, prašau, kad mane draugai pataisytų.
Kokias dar kalbas be lietuvių mokate?
Mano gimtojoje Etiopijoje kalbama 74-iomis tarmėmis. Moku trimis etiopų tarmėmis skaityti ir rašyti, o viena ‒ tik susikalbu. Moku somaliečių, nigeriečių kalbas. Galiu susikalbėti lenkiškai ir rusiškai. Mano viena didžiausių svajonių – išmokti kinų kalbą, nes Kinija labai plečia savo įtaką pasaulyje ir manau, kad netrukus kinų kalba gali pasiekti žemėję tokį populiarumą kaip anglų kalba. Visuomet stengiuosi išmokti kuo daugiau kalbų. Kai lankausi šalyje, kurioje dar nebuvau, stengiuosi išmokti kalbą. Juk tai man nieko nekainuoja.
Mokate kalbą, turite draugų, kuriais džiaugiatės, tai reiškia, kad ateitį siejate su Lietuva?
Lietuvoje aš įkūriau savo renginių organizavimo firmą, rengiuosi čia dirbti, nors turiu pasiūlymų rengti pasirodymus Filipinuose, Singapūre, Kanadoje, tačiau noriu lietuvius supažindinti su afrikiečių kultūra. Būsiu čia kol manęs neišvarysite.
Tai ne gi Lietuvoje nieko netrūksta?
Matyt, labiausiai Lietuvoje pasigendu nuoširdesnės bendravimo kultūros. Dauguma lietuvių labai uždari – gyvena savo gyvenimą ir nesirūpina tuo, kas dedasi aplinkui. Lietuvis dažniausiai rūpinasi tik savimi. Pavyzdžiui Etiopijoje, jeigu kažkas susipeša, visi iškarto puola skirti, o Lietuvoje dažnai aplinkiniai tampa tik pasyviais stebėtojais.
Lietuvoje kitokiems žmonėms taip pat nėra lengva, ypač tokiems kaip aš – juodaodžiams. Sakykime Anglijoje aš galiu drąsiai vaikščioti ir nebijoti, kad man kažkas atsitiks,o Lietuvoje dar taip drąsiai aš nesijaučiu. Nes atsiranda žmonių, kurie puola užgaulioti kitus dėl odos spalvos ar dar kokių dalykų. Tokių žmonių visuomet noriu paklausti, ar aš kaltas, kad esu juodaodis?
Matyt su Lietuva yra susijusios ir skaudžios patirties?
Taip. Mane buvo sumušę ne kartą. Kartą net puolė su peiliu. Yra visokių žmonių. Ypač piktai reaguoja, jeigu pamato einantį su lietuve mergina. Manau, kad taip yra todėl, kad Lietuva labai ilgai buvo izoliuota ir žmonės nėra keliavę ir susipažinę su kitomis kultūromis, kitokiais žmonėmis.
Merginos... Lietuvės jums patinka?
Lietuvos merginos gražios. Kam jos nepatinka? Man gražūs ir mieli visi Lietuvos žmonės. Bet sakykime Afrikoje, iš visų daugiau kaip pusės šimto šalių gražiausios merginos Etiopijoje. Vienokio grožio yra juodaodės, kitokio ‒ šviesiaodės.
Tai taip ir nesupratau, kur ieškotumėte sau antrosios pusės?
Dabar esu vienišas, tačiau žinau, kad panorėjęs susirasti sau antrąją pusę, surasčiau be problemų. Esu labai išrankus, bet artimiausiu metu rinktis neketinu. Dabar man gyvenime draugystė su mergina nėra tai, ko man labiausiai reikia. Noriu pirmiausia turėti, ką merginai pasiūlyti, o tik po to pasinerti į paieškas.
Esate atkaklus?
Man nepatinka sakyti „ne“. Aš geriau sakysiu, kad išmoksiu, padarysiu, Tuomet kitas žmogus laukia, o kai kas nors laukia, visuomet atsiranda daugiau noro ir jėgų stengtis. Kai pamačiau, kad žmonėms patinka tai, ką darau, pradedu galvoti, ko čia dar išmokus, kad žmonėms labiau patikčiau. Taip pradėjau mokytis akrobatikos, šokti, groti ir įvairių kitų cirko numerių.
Akrobatas, gimnastas, atletas, šokėjas. Kaip jus vadinti?
Anglų kalboje apibūdinti tokiems žmonėms, kaip aš yra vienas žodis ‒ „contortionist“. Būtent jis puikiausiai ir atspindi tai, ką aš darau ‒ tai ekstremalus lankstus. Kitose šalyse pasakius, kad esi „contortionist“ visi žvelgia su pagarba. Žmonės mėgsta tokius cirko pasirodymus, tačiau Lietuvoje cirko kultūros dar trūksta.
Kokia buvo jūsų, kaip cirko artisto pradžia?
Netoli mano namų Afrikoje buvo cirkas, o Afrikoje cirko artistai buvo laikomi žvaigždėmis, nes jie daug keliaudavo, pamatydavo įvairių šalių, iš užsienio parsiveždavo įvairų nematytų daiktų. Iš pradžių aš tik žongliravau, bet parodžiau, kad galiu padaryti špagatą, tuomet vienas iš cirko artistų paklausė, ar galėčiau užsikelti koją ant galvos. Man iškart nepavyko, bet aš pasitreniravau ir šį pratimą parodžiau.
O jums neskauda?
Daug kas manęs to klausia. Tačiau aš visuomet atsakau, kad, jei man skaudėtų, aš to nedaryčiau. Jeigu kęsčiau skausmą, tų pratimų nedaryčiau už jokius pinigus. Manau, kad tai būtų savotiška vergystė. Aš kelčiau sau skausmą, galima sakyti, parduočiau savo kūną tik tam, kad uždirbčiau pinigų. Aš rodau tik tai, ką moku daryti ir kas malonu. Aš treniravausi daug metų, kad būčiau toks lankstus.
Ar daug treniruojatės?
Kasdien namuose treniruojuosi po dvi tris valandas. Ir tai nėra tik mankšta. Aš bandau savo kūno galimybes, kad išmokčiau vis kažką naujo, nes reikia žmones nustebinti.
Ar nebūna taip, kad po pasirodymo lieka nustebę ne tik žiūrovai, bet ir jūs?
Buvau pora kartų užstrigęs teniso raketėje. Tai mane nustebino (juokiasi). Tuo metu buvo daug adrenalino, o atsitiko taip todėl, kad, lįsdamas per teniso raketę, pirmiau įkišau ne tą ranką. Aš greta stovėjusio padavėjo prašiau padėti, tačiau visi galvojo, kad tai yra šou dalis. Tad teko užstrigusiam išeiti iš salės.
Tai pralįsti pro teniso raketę nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti?
Viską reikia detaliai apmąstyti. Kurią ranką pirmiau kišti, kurią koją, o kada galvą. Jeigu pirmiau įkiši ranką nesugebėsi įtalpinti kojos ir galvos, tad reikia apmąstyti kiekvieną žingsnį, bet tik nebandykite to kartoti namuose.
Marius Eidukonis
