Vis daugiau lietuvių automobiliais, dviračiais ir pėsčiomis įveikia 800 kilometrų nuo Prancūzijos sienos iki Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje besitęsiantį Šv. Jokūbo kelią. Pernai režisierius Jokūbas Vilius Tūras žiūrovams pristatė filmą apie savo piligriminę kelionę šiuo keliu. O keliautoja Kristina Stalnionytė Šv. Jokūbo kelyje buvo viena pirmųjų lietuvių. Šią patirtį ji aprašė knygoje „Kelias“. Iki šiol Kristina yra jau tris kartus ėjusi šventuoju keliu. Ir tai – ne pabaiga.
Iš tiesų Šv. Jokūbo kelias – ne vienas. Vien per Ispaniją veda net keturi. Populiariausias prancūziškasis, kuriuo Kistina ėjo nuo Sen Žan Pjė de Poro miestelio, esančio prie pat Prancūzijos sienos. Šiaurinis kelias vingiuoja palei Biskajos įlanką. Iki Santjago de Kompostelos galima nueiti ir iš Sevilijos bei Portugalijos.
2006-aisiais Kristina, viena pirmųjų lietuvių, pėdino Šv. Jokūbo keliu. „Piligrimų namų savininkai sakė, kad dar nebuvo sutikę lietuvių. Bet vienuose namuose svečių knygoje radau lietuvišką pavardę“, – prisiminė keliautoja. Kartą ji pamatė žemėlapį, ne, greičiau pieštą schemą, kurioje buvo pavaizduotas kelias ir parašytas vienintelis sakinys: „Per Ispaniją 800 kilometrų tęsiasi piligrimų kelias.“ Mergina tą pačią sekundę buvo pasirengusi eiti keliu. Tačiau buvo jauna, vos dvidešimties, nedrąsu. Tad ėmė įkalbinėti Vokietijoje gyvenančią draugę, su kuria buvo pėsčiomis perėjusi Lofotenų salas. Tačiau draugė buvo užsiėmusi, darė karjerą. Prabėgo septyneri svajonių apie kelią metai, kol Kristina suprato, kad draugės nesulauks.
„Buvau labai pavargusi nuo mokslų, protinio darbo. Norėjau pailsėti taip, kad atsiribočiau nuo pasaulio, kuriame gyvenu, pasinerti į kažką nauja, nepatirta, nepažįstama. Norėjau pabūti viena, pamąstyti, išeiti į kelią tarsi į vienuolyną“, – prisiminė keliautoja. Tačiau jau pirmą dieną Kristiną ištiko šokas: išlipusi iš traukinio Sen Žan Pjė de Poro miestelyje, pamatė, kiek čia daug piligrimų ir kokia industrija sukurta jiems aptarnauti. „Buvau sugniuždyta: nejaugi 6 savaites eisiu su šitiek žmonių? Tiek svajonių turėjau, o jos sudužo per vieną minutę, – pasakojo keliautoja. – Tačiau vėliau pagalvojau, kad Šv. Jokūbo kelias senovėje tikriausiai buvo vienatvės kelias. Tad nejaugi gailausiu dėl to, ko nėra realybėje?“
Pasiekusi Finesterą, pasaulio kraštą (taip šį miestelį, nuo Santjago de Kompostelos nuotolusį šimtą kilomerų, vadina piligrimai, nes čia baigiasi žemė ir prasideda Atlantas), Kristina jau žinojo: piligrimų keliu eis dar kartą, tik šįkart – šiauriniu keliu. O visa, ką patyrė prancūziškajame kelyje, smulkiai aprašė savo knygoje.
Vietoje Ispanijos – džiunglės
Į šiaurinį kelią, kuris veda palei Biskajos įlanką, ji išsiruošė po trejų metų. Tačiau, kaip ir pirmą kartą, būdama nesuvaldoma avantiūristė, nieko apie jį neskaitė. Buvo ruduo, pylė lietus ir piligrimų prieglaudos viena po kitos užsidarė. Mokėti viešbučiams po 30 eurų už naktį, kasdien mirkti lietuje atrodė beprasmiška. Ir Kristina pasuko atgal. Tačiau vietoj saugios užuovėjos Ispanijoje ji atsidūrė egzotiškose Ekvadoro džiunglėse.
Su dviem bičiuliais – baltaodžiu ekvadoriečiu Manueliu ir šuaru Ju ji keliavo vis gilyn į Amazonijos džiungles. Vietiniai svečius pasitiko nedraugiškai: turistams čia – ne vieta, jie gali palydėti galvą. Suminkštinti šuarų širdį padėjo tik jų valdžios leidimas keliauti ir dovanos.
Kristina sakė, kad sunkiausia buvo ištverti ne nepakeliamą karštį, moskitus, galybę pavojingų gyvūnų bei normalaus maisto stoką, o svečių pagerbimo ritualą. Kiekvienas svečias čia vaišinamas didžiausiu vietinių žmonių skanėstu – čiča. Gėrimas gaminamas iš jukos šakniavaisių, jame yra apie 6 proc. alkoholio. Per dieną šeima gali išmaukti net keliasdešimt litrų šio gėrimo. Žudo ne alkoholis ir ne gėrimo skonis, o gamybos būdas: susėdusios moterys kramto jukos šaknis ir spjaudo į didžiulę statinę. Prispjaudžiusios apie trečdalį jos, užpila vandeniu. Nuo seilių gėrimas ima rūgti ir po savaitės jį jau tinka vartoti. Atsisakyti čičos – tas pats, kas spjauti visam šuarų kaimui į veidą.
Džiunglėse Kristinai teko išgirsti daugybę šuarų legendų, sužinoti, kaip jiems pavyksta ekstremaliomis sąlygomis išgyventi, stebėti ir šamano apeigas, kai jis gydė sergantį gentainį. Tačiau liūdniausią ir skaudžiausią įspūdį paliko į Amazoniją besibraunanti civilizacija. Su graudžiu humoru Kristina naujoje knygoje aprašė, kaip iš kažin kur į tolimą džiunglių kampelį patekusį klozetą viena šuarų šeima naudoja kaip spintelę.
Inkų keliai
Ekvadoras – ne vienintelė keliautojos aplankyta šalis Pietų Amerikoje. Per Andus 6 tūkst. kilometrų nuo Kolumbijos iki Čilės pietų tęsiasi inkų keliai. Iš visų pasaulio kraštų jais pasiuntiniai nešdavo žinias į Kuską, inkų imperijos sostinę – „bambą“ (taip išvertus vadinamas šis miestas). Dabar daug kelių užžėlę, kai kuriais draudžiama keliauti, nes jie veda uolomis, nuo kurių lengva nusiristi. Tačiau yra ir nemažai pritaikytų pėstiems turistams. Vienas iš labiausiai numindžiotų veda į Maču Pikču.
Kristina keliavo kitais keliais. Huascarano nacionaliniame parke pėščiųjų takai vingiuoja nuo vieno kalno prie kito. Eiti nelabai sunku, bet tai, ką matai aplinkui, užburia. Be to, ir nuotykių neišvengsi: reikia neštis didžiules lazdas, kuriomis būtų galima atsiginti nuo piktų piemenų šunų.
„Ši kelionė buvo mano svajonė. Dar nebuvusi Peru žinojau, kad tai – mano šalis, ją mylėjau. Kai oro uoste ėmė leistis lėktuvas, žiūrėdama žemyn apsiverkiau, – pasakojo Kristina. – Pirmąkart atvažiavau į Peru trims savaitėms ir naiviai maniau, kad pamatysiu visą šalį. Po metų grįžau šešioms savaitėms, bet greitai supratau, kad ši mintis – dar juokingesnė. Taigi, ten dar grįšiu.“
Kad ši mintis dar labiau sutvirtėtų, penkiomis kalbomis laisvai kalbanti Krisina nusprendė išmokti ir kečujų, etninių Pietų Amerikos gyventojų, kalbą. Nusipirko vadovėlius ir dvi savaites intensyviai mokėsi. Tačiau metė. Po metų vėl prisėdo, tačiau ir šįkart teko liautis. „Kečųjų kalbą gal ir išmoktum, jei sugalvotum, kad taip galima pasakyti, – juokėsi ji. – Šios kalbos struktūra nepritaikyta mūsų logikai. Pavyzdžiui, su linksniu keičiasi ne tik žodžių galūnės, bet ir patys žodžiai.“ Kečujų kalbos Kristinai reikėjo, nes norėjo bendrauti su vietos gyventojais. „Kalba – raktas į tautos psichologiją. Jei moki kalbą, lengviau supranti, kaip žmonės mąsto“, – tikino keliautoja.
Daugumos Pietų Amerikos tautelių kalbos miršta, kečujai dar moka savąją. Tačiau viešumoje ir jie kalba ispaniškai, nes gėdijasi savos kalbos. Bandymas išmokti kečųjų kalbos Kristinai buvo tarsi jaunystės svajonių tęsinys. Kai ji Vilniaus unversitete studijavo anglų filologiją, į Lietuvą iš Londono atvyko lingvistas Davidas Crystalas. Jis skaitė paskaitą apie mirštančias kalbas. Kristiną užvaldė mintis, kad ir ji galėtų sukurti tokios kalbos gramatiką, užrašyti kalbą, kad nedingtų. Galėtų keletą metų gyventi miško glūdumoje su tauta, kurios kalbos niekas nemoka. Bet gyvenimas pasisuko kitaip. Daugelį metų ji dirbo kelionių žurnale ir pasakojo žmonėms, kad keliauti galima ne tik nuo viešbučio iki viešbučio. Deja, krizė viską pasuko savaip.
Galima daugiau patirti
„Kai eini pėsčiomis, atsipalaiduoja protas, turi laiko žiūrėti, mąstyti, pastebėti gražius dalykus: gamtą, gėlės, upę, čiulbančius paukščius, augančias samanas. Sutinki gyvulius ganantį piemenį, gali pasišnekėti. Keliaudamas pėsčiomis tampi laisvas ir nueidamas dešimt kilometrų gali patirti daug daugiau nei pralėkdamas mašina šimtą kilometrų“, – sakė Kristina. Tad šiemet ji ėjo Šv. Jokūbo keliu trečią kartą. Tą pačią dieną, kai tik šovė mintis, kad turi du laisvus mėnesius, nusipirko bilietus ir išvažiavo.
Šiaurinis kelias visą laiką veda palei jūrą, Biskajos įlanką, per paplūdimius, prie miestelių nugultus poilsiautojų ir visiškai laukinius, pro neįtikėtino grožio laukus, mažus miestelius. Anot keliautojos, Šv. Jokūbo keliu bet kas neina. Užsiėmę žmonės, trokštantys uždirbti, siekti karjeros, negali to sau leisti, nes neturi laiko ir dažniausiai ilsisi viešbučiuose, kur „viskas įskaičiuota“. Kelyje susirenka svajojantys, keistų idėjų turintys žmonės. Šiauriniame kelyje Kristina pirmiausia sutiko brazilę, kuri išsiruošė į kelią, nes jai labai patiko pliažai, ir majų indėną. Jis jau buvo nuėjęs visą kelią, bet Santjage jam kažkas padovanojo dviratį, tad nusprendė juo grįžti.
„Kelią galiu palyginti su gyvenimu – per keletą savaičių išgyveni tarsi mikroskopinę gyvenimo santrauką: keičiasi miestai, veidai ir tiek daug sužinai. Viskas vyksta lyg pagreitintame kine. Grįžti jau nebe tas žmogus, koks buvai prieš išeidamas“, – sakė Kristina. Ji svarstė: „Ar teisingai daro tie, kas kelyje ieško atsakymų į savo gyvenimo klausimus? Taip. Bet yra ir tokių, kurie neranda atsakymo, nes atsakymas – ne kelyje, o tavyje. Atsakymą gali rasi ir neidamas į kelią. Bet kelias išplečia regėjimo lauką, nes jame gali sutikti žmonių, kokių niekada gyvenime nematei, turi laiko paklausyti, ką jie kalba.“
Dabar savo kelionių viziją Kristina su bičiuliu Gabrieliumi Orentu populiarina internetiniame kelionių puslapyje visikeliai.com . Už pasaulio pažinimo skatinimą ir brandžius bei išsamius rašinius bei nuotraukas kelionių tema šis portalas pernai buvo apdovanotas Mato Šalčiaus premija. Beje, premija pirmąkart buvo skirta už veiklą informacinių technologijų srityje.
Aušrinė Šėmienė
