Įdomu, kaip pasirodytume pasauliui, jei koks nors aukštas mūsiškis politikas staiga paragintų, tarkime, JAV pakeisti mums nepatinkantį imigracijos ar švietimo įstatymą? Tikriausiai daug kas dėl kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus tokiam politikui pasukiotų ties smilkiniu pirštu.
Tik ne pas mus, Lietuvoje, nes garsėjame savo tolerantiškumu kitų valstybių politikų ir net visuomeninių organizacijų pamokymams, kaip turėtume pasielgti vienu ar kitu atveju, kokį įstatymą priimti, kokį pakeisti, ką nuteisti ar išteisinti, ką ištirti, o į ką nekreipti dėmesio.
Mūsų kaimynės Lenkijos švietimo viceministras Miroslawas Sielatyckis be jokių diplomatinių vingrybių ir užuolankų paragino Lietuvą pakeisti Švietimo įstatymą, ir pareiškė, kad to nepadarius, Lietuvos lenkų švietimo problemos negalės būti išspręstos, nebus socialinės taikos ir visiems priimtinos situacijos.
Ko vertas po to Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus pasiūlymas jo kolegai Donaldui Tuskui sudaryti socialinių ir ekonominių klausimų grupę, kuri parengtų projektus, kaip paskatinti Pietryčių Lietuvos ir Suvalkų krašto socialinę, ekonominę raidą?
Nieko nuostabaus, kad mus moko ir spaudžia, kas tik netingi. Į Vilnių suvažiavę pasaulio lenkų bendruomenių atstovai net priėmė absurdišką specialiąją rezoliuciją, kuria jie kreipėsi į Lietuvos valdančiuosius, kad jie liautųsi vykdę didžiausios tautinės mažumos asimiliacijos politiką, kad Lietuvos lenkams būtų sukurtos deramos sąlygos plėtoti tapatybę ir kad būti išspręsti švietimo, gimtosios kalbos vartojimo viešajame sektoriuje, pavardžių rašybos, asmens tapatybės klausimai. Ir ne vadovaujantis mūsų valstybės Konstitucija ir įstatymais, o sutinkant su Lietuvos lenkų sąjungos lūkesčiais. Štai taip.
O ar ne kai kurių Lenkijos oficialios valdžios atstovų ir aukštų politikų veiksmai įkvepia Lietuvos lenkų rinkimų akciją, Lietuvos lenkų sąjungą savotiškai kurti valstybę valstybėje, kurioje negaliotų Lietuvos įstatymai? Tiesą sakant, kai kurie jau ir dabar negalioja.
Gal vis dėto pravartu būtų mūsiškiams politikams kokį laisvadienį pavažinėti kad ir po Vilniaus rajoną, užsukti į savivaldybę, seniūnijas, mokyklas, pasikalbėti su tautine mažuma šiame krašte tampančiais lietuviais, pasiklausyti, ką jie kalba. Bent jau žinotų realesnę padėtį ir neslėptų tarsi stručiai galvų smėlyje, laukdami, kad viskas kažkaip kada nors baigsis.
Nesinori tikėti, kad pasaulio lenkų bendruomenių atstovai, mušantys pavojaus varpus dėl asimiliacijos ir švietimo įstatymo ir kepantys atitinkamas rezoliucijas, nežino, kad Lenkijos lietuviai lenkų kalbos egzaminą laiko tokį pat kaip ir lenkai – jokių ten lengvatų nėra. O Lietuvos tautinių mažumų moksleiviams per egzaminą leidžiama padaryti daugiau klaidų nei lietuviams.
Lenkijoje vis dažniau niokojami Lietuvos iškilių žmonių paminklai ir kaltė dėl to suverčiama tik eiliniams chuliganėliams ir metalo vagišiams. Tad dar neaišku, kieno rezoliucija ir kieno pagalbos šauksmas pirma turėtų būti išgirstas. Deja, kol kas mūsų gyvenimas toks, kad pirmiausia dažnai išgirstamas ne tas, kuris teisesnis, o tas, kuris garsiau šaukia.
