Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ surengtoje konferencijoje „Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje“ buvo dalijamasi įžvalgomis, ko esame pasiekę ir į ką reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, kad sulauktume ne tik JT Neįgaliųjų teisių komiteto kritikos, bet ir įvertinimo.
Komisija įkurta Konvencijos stebėsenai vykdyti, o ne skundams tirti
JT Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacija sukurti nepriklausomą Konvencijos laikymosi priežiūros mechanizmą – jau įgyvendinta. Nuo liepos prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pradėjo veikti Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija. Ją sudaro keturi įvairioms negalioms atstovaujantys nariai ir vienas valstybės institucijos atstovas.
Pasak Komisijos pirmininkės Kristinos Dūdonytės, iki tol už Konvencijos įgyvendinimo stebėseną buvo atsakinga prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įkurta Neįgaliųjų reikalų taryba ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Pirmoji nebuvo nepriklausoma, o antroji negalėjo Konvencijos pažeidimų analizuoti visa apimtimi. „Dabar ši komisija prižiūrės, kaip Lietuva laikosi tarptautinių įsipareigojimų, vertins jos veiksmus arba neveikimą. Į posėdžius galėsime kviestis įvairių institucijų atstovus, išsakyti savo nuomonę ir pastabas dėl galiojančių teisės aktų ar jų projektų, teikti rekomendacijas ministerijoms, Seimui, Vyriausybei ir kitoms įstaigoms, lygių galimybių kontrolieriui“, – sakė K. Dūdonytė.
„Ar dėl kilusių problemų galėsime kreiptis tiesiai į šią Komisiją?“ – pasiteiravo konferencijos dalyvė Jurga Agruj. „Visus paklausimus, skundus ir toliau reikės teikti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. O ji tuos nusiskundimus perduos mums, – Komisijos darbo tvarką detalizavo K. Dūdonytė. – Mes patikrinsime, ar gauta informacija atitinka realią situaciją, ar ne, ir pateiksime rekomendacijas.“
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiosios patarėjos neįgaliųjų klausimais Eglės Čaplikienės teigimu, pagal Komisijos įkūrimą reglamentuojantį Lygių galimybių įstatymą jai pavesta vykdyti nepriklausomą Konvencijos stebėseną, o ne tirti skundus. Vis dėlto konferencijos dalyviai neslėpė tikėjęsi, kad sukūrus Komisiją tiesiogiai jai bus galima pranešti apie akivaizdžius Konvenciją pažeidžiančius atvejus, kurių dar tikrai nemažai pasitaiko, kad kuo greičiau būtų imamasi priemonių jiems pašalinti. Viena aktualiausių ir toliau išlieka prieinamumo problema, kuriai daug dėmesio skirta ir JT Lietuvai pateiktose rekomendacijose.
„Sodra“
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba
Savivaldybė
Varnelė yra, o pritaikymas panaikintas
Vaidas įsigijo būstą naujame daugiabutyje. Neįgaliojo vežimėliu judantis vaikinas panoro išsinuomoti ir vietą automobiliui požeminėje aikštelėje. Pagal Statybų techniniame reglamente numatytus reikalavimus, negalią turinčių žmonių reikmėms visų tipų automobilių stovėjimo aikštelėse ir garažuose (esančiuose prie pastatų, pavieniuose, požeminiuose ir daugiaaukščiuose) turi būti įrengtos vietos neįgaliųjų automobiliams: 1 vieta, kai aikštelėje yra iki 15 vietų; 2 vietos, kai aikštelėje yra 16–50 vietų; 4 proc. vietų, kai aikštelėje yra daugiau kaip 50 vietų. Pasak Vaido, jo namo požeminiame garaže buvo numatytos 3 vietos neįgaliesiems, bet... visas jas jau buvo spėję įsigyti negalios neturintys namo gyventojai.
Tai, kad priimant naują ar rekonstruotą statinį pritaikymai neįgaliesiems dažniausiai būna, o praėjus kuriam laikui jų nelieka, konferencijos dalyviai pateikė ne vieną pavyzdį. Garsiai nuskambėjo „Žalgirio arenos“ atvejis, kai buvo pertvarkyta neįgaliesiems skirta erdvė ir joje įrengtos „vipinės“ vietos, neįgalieji ne kartą atkreipė dėmesį, kaip išnyksta jiems skirtos automobilių statymo vietos ir kt.
„Ar kas nors yra atsakingas už neįgaliesiems skirtų pritaikymų kontrolę, priežiūrą?“ – klausė konferencijos dalyviai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė E. Čaplikienė galėjo tik apgailestauti – ši problema aktuali visai Lietuvai. „Statant, derinant projektą privaloma, kad viešosios paskirties ar paslaugų objektas būtų pritaikytas neįgaliesiems. Bet toliau – pastatė, pridavė, ir viskas. Nei Statybų inspekcija, nei Aplinkos ministerija neturi pareigos kontroliuoti, ar tai, kas pritaikyta, išlaikoma: neužstatoma, nesusiaurinama ir pan.“, – kalbėjo E. Čaplikienė. Pasak jos, apie šią problemą kalbėta ir su premjeru, ir su aplinkos ministru. Jau parengtas įstatymo projektas (tiesa, dar nepateiktas), kad tokia kontrolė būtų vykdoma.
Nuolaidžiauti negalima
Monika Ošmianskienė diskusijos dalyviams pateikė ir tam tikrą provokaciją. Štai sostinėje, Baltupiuose, pirmame daugiabučio namo aukšte įsikūrė kosmetologijos klinika. Klientų daugėja, klinika plečiasi. Nors, kaip ir visos kitos paslaugas teikiančios įstaigos, ji savo patalpas turėtų pritaikyti visiems, akivaizdu, kad ši klinika to nedaro ir, ko gero, nesirengia daryti. „Ar visada eiti ir reikalauti, kad būtų pritaikytas kiekvienas viešosios paskirties ar paslaugas teikiantis objektas, ar kartais užsimerkti ir nematyti?“ – diskusijos dalyvius provokavo Monika.
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas ir daugelis kitų buvo nusiteikę ryžtingai – negali būti jokių nuolaidžiavimų: pastatai, kuriuose teikiamos paslaugos, privalo būti pritaikyti visiems. „Nors vis dar pasitaiko atsikalbinėjimų, kad vienoje ar kitoje pritaikyti reikalaujamoje vietoje neįgalieji esą nesilanko (galbūt kaip tik todėl, kad negali į ją patekti), turime kalbėti apie universalaus dizaino principus, apie prieinamumą visiems“, – neabejojo R. Dubickas.
Pasak konferencijos dalyvės Agnės Susnytės, su panašia situacija susiduria ir odontologo paslaugomis norintys pasinaudoti neįgalieji, ypač judantys rateliais. Laiptai, nepritaikytos patalpos – pateksi tikrai ne į kiekvieną, nepaisant to, kad nemažai tokių odontologijos kabinetų ar klinikų yra pasirašę sutartis su ligonių kasomis. Mergina siūlė imtis iniciatyvos ir reikalauti, kad sutartis su ligonių kasomis turinčios gydymo įstaigos privalėtų būti pritaikytos visiems.
R. Dubickas ragino nepamiršti ir kitos galimybės: „Jeigu negauname vienokios ar kitokios mums būtinos paslaugos, galime teikti skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Ji tokį atvejį ištirs ir pateiks rekomendaciją, kurioje bus nurodyta pritaikyti patalpas, kitu atveju tokią įmonę tektų uždaryti.“
Nori išeiti iš namų – kvieskis gaisrininkus
Transporto paslaugas neįgaliesiems teikiančio socialinio taksi vadovė Solveiga Ratkevičiūtė atkreipė dėmesį į dar vieną prieinamumo problemą – žmonės, norėdami išeiti iš nepritaikytų namų, kuriuose nėra liftų, į pagalbą turi kviestis... gaisrininkus, nes daugiau nėra kam padėti.
„Tokius žmones gali įgalinti socialinis taksi, teikiantis ne tik transporto, bet ir nepritaikytuose pastatuose neįgaliųjų nukėlimo ir pakėlimo, palydėjimo paslaugas, užtikrinančias nepriklausomybę nuo kitų žmonių ar giminaičių, – pasakojo S. Ratkevičiūtė. – Neįgalusis gali keliauti bet kuriuo paros metu ir ne tik į gydymo įstaigas, o ten, kur nori – į teatrą ar koncertą, susitikti su draugais kavinėje ar prie jūros.“
Deja, apgailestavo S. Ratkevičiūtė, tokiomis paslaugomis gali pasinaudoti tik nedaugelis neįgaliųjų – socialinis taksi veikia Vilniuje ir jo rajone, Kaune, Klaipėdoje ir jos rajone, Zarasuose, Visagine ir Panevėžyje. Su ne vienos savivaldybės atstovais susitikusi Solveiga pasakojo apie gana sunkius pokalbius, kai tenka ilgai aiškinti ir įrodinėti, kad kiekvienas neįgalusis turi teisę dalyvauti visuomenės gyvenime. „Bet jeigu jis negali išeiti iš namų, saugiai nuvykti į reikiamą vietą, apie kokią įtrauktį galima kalbėti“, – retoriškai klausė ji.
Labiausiai merginą stebina atsakingų darbuotojų teiginiai, esą jų savivaldybėje tokio poreikio nėra, o neįgaliųjų organizacijų prispausti prie sienos pasiūlo atlikti tokio poreikio apklausą... raštu. „Kaip tokią anketą užpildys ir į savivaldybę atneš iš namų išeiti negalintis žmogus, nors būtent jam šios paslaugos labiausiai reikia?“ – klausė S. Ratkevičiūtė.
Pasak jos, praktika parodė, kad tokios paslaugos poreikis – didžiulis. Vilniuje ją teikia keturi socialinio taksi automobiliai su neįgaliesiems padedančiais asmeniniais asistentais, o šią paslaugą tenka užsisakyti prieš 3 ar net 4 savaites. Kituose miestuose eilės mažesnės, bet automobiliai be darbo tikrai nestovi. Atsiradus socialiniam taksi, 3–4 metus iš namų neišėję žmonės keliauja, sportuoja, įsitraukia į įvairias veiklas.
„Ko reikia, kad galėtume plėstis ir eiti į visus Lietuvos miestus? Investicijų į kietąsias priemones – automobilių. Jokie projektai nenumato galimybės įsigyti transporto priemonę ir teikti tas paslaugas“, – atsakydama į konferencijos dalyvių klausimus kalbėjo S. Ratkevičiūtė. Pasak socialinio taksi atstovės, savivaldybės pačios pirkti transporto nenori, o kai kelerius metus juos skirstė Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, socialinis taksi į autobusiukus gaunančiųjų sąrašus taip pat nepateko.
Vienintelė išeitis – viešumas
Vilniaus viešasis transportas neįgaliesiems pritaikytas geriausiai. Vis dėlto ir sostinėje kelionę juo reikia planuoti su nemaža laiko atsarga, nes tvarkaraštyje nurodytu laiku žemagrindis autobusas ar troleibusas gali ir neatvažiuoti. O štai Kėdainiuose, pasak konferencijoje dalyvavusios moters, nors miesto autobusai važiuoja šešiais maršrutais, neįgalieji net į polikliniką negali nuvykti, nes tarp prieš porą metų nupirktų naujų autobusų nėra nė vieno žemagrindžio. „Kėlėm šitą klausimą savivaldybėje – nieko, – nusivylimo neslėpė konferencijos dalyvė. – Ką toliau daryti?“
„Netylėkite! Kalbėdami su savivaldybe akcentuokite, kad taip apribojama negalią turinčių žmonių judėjimo laisvė. Svarbiausia – ir toliau aktyviai stebėkite ir viešinkite tokius dalykus, – drąsino R. Dubickas. – „Savarankiškas gyvenimas“ bendradarbiauja su Vežėjų asociacija, netrukus planuojame susitikti su vežėjais, kelti šias problemas.“
Konferencijos dalyviai sutarė, kad stipriausias ir efektyviausias jų ginklas – viešumas. Reikia atvirai ir garsiai kalbėti apie problemas, neįgyvendinamas Konvencijos nuostatas, rengti konferencijas, bendrauti su žiniasklaida. R. Dubickas pasidžiaugė, kad pastaruoju metu gerokai atviresnės tapo ministerijos, kitos valstybės institucijos – padažnėjo susitikimų su jų atstovais, labiau įsiklausoma į neįgaliųjų problemas. Galima kreiptis ir į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, bendradarbiauti su Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija. „Niekas kitas už mus to nepadarys, todėl turime susitelkti, susivienyti ir bendromis pastangomis siekti, kad Neįgaliųjų teisių konvencija taptų mūsų teisių garantu“, – sakė asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas R. Dubickas.
Straipsnio autorė – Aldona Milieškienė.
