A. Piaggi vadino Vaikščiojančiu Muziejumi. Didžiulė asmeninė vintažinių drabužių kolekcija ir puikus mados istorijos išmanymas suteikė jai teisę taip vadintis. Manolo Blahnikas, sukūręs Annai ne vieną batelių porą, kartą pasakė, kad ji vienintelė išliko senovinių suknelių ekspertė. Ji buvo ne vien mados teoretikė – ji buvo didžioji mados eksperimentuotoja. Madam Piaggi drąsiai eksperimentavo su mados naujienomis: derindama jas su senoviniais drabužiais ir aksesuarais ji kūrė sudėtingus, nepakartojamus ir kartu vieningus bei harmoningus įvaizdžius. Tam reikėjo neordinaraus ir absoliutaus stiliaus pojūčio, kurį Anna neabejotinai turėjo nuo pat vaikystės.
Ji gimė 1931 metais Milane, universalinės parduotuvės „La Rinascente“ vadybininko šeimoje. Jos motina dirbo tos pačios parduotuvės prezidento sekretore. Ką ir kalbėti, Anna nuo mažens matė, kaip reikia rengtis, ją supo geriausi ir garsiausi Europos mados pavyzdžiai. Mažoji Anna buvo auklėjama griežtoje šeimoje, o vėliau apskritai uždaryta į koledžą mergaitėms, tad „stiliaus bomba“ suveikė vėliau, kai mergina pradėjo savarankiškai gyventi. Pirmoji guvernantės specialybė jai nebuvo miela, ji svajojo keliauti po pasaulį ir atverti jį sau naujai. Svajonėms buvo lemta išsipildyti: 29-erių ji susipažino su būsimuoju vyru fotografu Alfu Castaldi ir pradėjo dirbti vietos žurnale „Arianna“. Redakcijoje jai buvo pasiūlyta padėti vykdyti įvairius mados projektus, tad jauna italė nuolat skraidė po pasaulio mados sostines, susipažindavo su geriausiais fotografais, rašydavo apžvalgas ir kalbindavo tokius modelius kaip Twiggy, Verushka ir Ali McGraw. Tuomet jai dažnai tekdavo būti Londone ir vienoje kelionėje ji susipažino su Venu Lambertu – tada garsiu mados istoriku. Bendravimas su juo nepraėjo nepastebėtai: Anna įsimylėjo mados senienas ir pradėjo kolekcionuoti retenybes – drabužius, knygas, aksesuarus namams. Tačiau šie nedulkėjo ant lentynų – laki Annos vaizduotė išnaudodavo juos kuriant įmantrius įvaizdžius.
Mados pasaulio garsenybės ją dievino – „Balenciaga“, „Lacroix“, „Dolce & Gabbana“, „Jean Paul Gaultier“ įvaizdžiuose galima nesunkiai rasti paralelių su A. Piaggi. Skrybėlaičių meistras Stephenas Jonesas pripažino, kad Anna yra jo mūza, ir nuo pat jų pažinties dienos kas 6 savaites ištikimai siųsdavo jai naujų skrybėlaičių pavyzdžių. Karlas Lagerfeldas susipažino su Anna 1974 metais ir priblokštas pradėjo rengti jos apdarų kronikas, nes „šios moters tiesiog negalima nefiksuoti popieriuje, jos išvaizda – tarsi kvietimas kurti iliustraciją, ieškoti įkvėpimo“.
Šios kronikos vėliau virto iliustruota knyga „Karlas Lagerfeldas piešia Anną Piaggi“.
Anna keitėsi greičiau už pačią madą nepaisydama jokių tendencijų, ištikima tik savo skoniui ir vienintelei taisyklei – niekada nedėvėti to paties apdaro antrą kartą. Madam Pjaggi iš tiesų buvo nepakartojama: net savaitgalio išvykoje į užmiestį Anna imdavosi kelis lagaminus, prikimštus vintažinių aukštosios mados drabužių, pirktų sendaikčių turguje Chelsea rajone senovinių indiškų bridžių, skirtų jodinėti, Edvardo epochos pantalonų, perdažytų juoda spalva, apsiausto iš kadaise buvusio kostiumo iš Igorio Stravinskio „Rusų baletų“ ciklo ir dar galybės įvairiausių daiktų, turinčių ilgą istoriją ir nenuspėjamą paskirtį.
Tad visi jos drabužiai ir avalynė sudarė didžiulę kolekciją, kurią būtų sunku įkainoti. Tai tikras turtas – pagal pirminius skaičiavimus jos garderobe yra daugiau kaip 2 860 suknelių ir ne mažiau kaip 265 avalynės porų. Šios kolekcijos dalis 2006 metais buvo eksponuojama Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone.
Šis įvaizdis galėtų atrodyti pigus ir net kvailas, jei nebūtų intelektualaus arba ideologinio pagrindo. Anną mylėjo ne tik dėl jos sudėtingų, balansuojančių ties absurdo riba apdarų, bet ir gerbė jos kaip žurnalistės, redaktorės ir mados ekspertės talentą. A. Piaggi rašė straipsnius žurnalams „L'Espresso“, „Panorama“, „Vogue“. Tikru kultu tarp „Vogue“ skaitytojų tapo garsieji „Doppie Pagine“ – „Dvigubi puslapiai“, kur Anna pasakojo apie madą, išryškindavo jos tendencijas, samprotavo apie gyvenimą ir mados vietą jame. Unikali šių puslapių dizaino estetika, kurią kūrė Luca Stoppini, pagrindinis „Vogue“ dizaineris, traukė skaitytojus ne mažiau nei taiklios ir kartais kandžios, bet visada aktualios Annos pastabos. 1999 metais, praėjus 10 metų nuo „Doppie Pagine“ pradžios, buvo išleista knyga „ Anna Piaggi's Fashion Algebra: D.P. in Vogue“, kurioje surinktos Annos įkvėptų dizainerių modelių bei aksesuarų nuotraukos, sukurtos garsiųjų „Doppie Pagine“ stiliumi.
Viskas, prie ko ji prisiliesdavo, virsdavo menu, ir 1984 metais Madam Piaggi buvo pasiūlyta vadovauti rizikingam projektui – žurnalui „Vanity Fair“. Tada tai buvo drąsus leidinys, spausdinantis sudėtingus tekstus ir nevienareikšmius straipsnius. Priešingai pesimistiniams leidėjų lūkesčiams, avangardinis žurnalas gana greitai tapo populiarus – Anna pavertė jį beveik meno kūriniu. Iki pat paskutinės dienos Anna dirbo mados redaktore ir spausdino savo straipsnius ryškiai raudona mašinėle „Olivetti Valentina“. Jai liko ištikima, net kai viso pasaulio spausdinimo mašinėlės buvo pakeistos kompiuteriais.
Didžiajai mados eksperimentuotojai palikus šį pasaulį jau nebeišvysime koketiškos mėlynos jos garbanos, o nepakartojamu stiliumi galėsime gėrėtis tik mados retrospektyvų nuotraukose ir istorijos puslapiuose. Aplenkusi madą moteris pati tapo mados istorija.
Sudie, Didingoji Anna...
Autorius: VIKTORIJA TICHANOVA
