Dar iki koncerto kalbamės su šio dueto vokaliste Erika, rašoma pranešime spaudai.
Ar galite prisimint, kada pirmą kartą pasirodėte „Soho“ scenoje? Kuo pasižymi klubo publika?
Dieve, net nepamenu tiksliai, kada tai buvo. Bet aiškiai pamenu, kad minia buvo nuostabi. Klubo lankytojai visada energingi, linksmi ir „Soho“ mes šokame iki prakaito! Paprastai po pasirodymo ir liekame klube ir visą likusį vakarą, nes atmosfera čia – ugninga!
Kuo, jūsų manymu, „Soho“ išsiskiria iš kitų sostinės / Lietuvos klubų?
Sakyčiau, pagrindinis išskirtinumas yra džiaugsmas, garsus ir netramdomas džiaugsmas. Kituose Vilniaus klubuose, žmonės būna gal labiau susitelkę į save. Tokie mano įspūdžiai, nes aš mėgstu šokti iš tikrųjų, o ne judėti nuo vienos ant kitos kojos. Taip pat, „Soho“ visada jaučiuosi labai jaukiai, visada laukiama kaskart kai koncertuoju ar ateinu pašokti su draugais.
„Soho“ naktiniam kluibui jau penkiolika metu – kaip, jūsų nuomone, pasikeite LGBT bendruomenės situacija Lietuvoje? Kuo didžiuojatės ir kuo džiaugiatės?
Daug dalykų pasikeitė į gerą. Anksčiau viešas asmuo negalėjo atvirai reikšti paramos LGBTQ bendruomenei. Tai buvo pernelyg pavojinga. Nekart girdėjau, kad taip besielgdama rizikuoju ir savo karjera. Per pirmąsias LGTBQ eitynes kitoje upės pusėje degė kryžiai – tai kažkas, ko niekada nepamiršiu.
Ir štai, po penkiolikos metų eitynės tapo tikra švente. Įvairaus amžiaus žmonės, keliavę ar gyvenę užsienyje, pakeitė savo požiūrį. O jaunajai kartai, kuri, mano nuomone, yra nuostabi, apskritai mažiau rūpi tai, kas tau patinka, labiau tai, kas ir koks tu esi.
LGBTQ bendruomenė Lietuvoje turėtų didžiuotis tuo, kaip reaguoja į tuos, kurie yra linkę verčiau apsimesti, kad LGTBQ neegzistuoja, bei savo kova už tai, kad būtų matomi ir girdimi.
Užsienyje LGBTQ klubai tampa ne tik pasilinksmino vieta, bet ir tam tikra saugia erdve („safe space”) LGBTQ bendruomenei, ar galima tą pasakyti ir apie „Soho“?
Žinoma. Neabejotinai. Bet aš tikiuosi, kad mūsų visuomenė išsivystys iki to, kad kiekvienas baras ir klubas bus saugi erdvė ne tik LGTBQ bendruomenei, bet ir moterims.
Koks jūsų požiūris į LGBTQ bendruomenės iššūkius, pavyzdžiui, partnerystės klausimą?
Aš tikiu visų lygiomis teisėmis. Tai taip paprasta. Todėl kaskart susinervinu, išgirdusi tokius pareiškimus, kaip „kodėl jie vis demonstruojasi? Kodėl negali tiesiog gyventi sau tyliai?” Na, negali, nes neturi tų pačių teisių, kaip mes.
Tad taip, aš manau, kad kiekvienas turi turėti tas pačias galimybes, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos, amžiaus, spalvos, lyties ar tautybės.
Kai garsūs žmonės reiškia pritarimą LGBT bendruomenei, tikrai dažnai galima išgirsti tokių replikų, kaip „kam gi apie tai kalbėti”, „kalbėkite tik apie savo kūrybą” ir t.t. Kodėl manote, kad viešiems asmenims reikia reikšti savo poziciją tokiais klausimais?
Todėl, kad mes visi iki vieno dalyvaujame kurdami tą visuomenę, kurioje gyvename. Mes patys turime būti tas pokytis, kurį norime matyti ir aplinkui. Taip, aš dainininkė ir dainų autorė. Bet aš taip pat esu ir mama, moteris, mokesčių mokėtoja, tad kodėl turėčiau nenorėti dalyvauti kuriant tokią visuomenę, kurioje noriu gyventi ir auginti savo vaikus?
Viskas, ką darome, yra labai politiška. Viskas, ką perkame, kur lankomės. Pažiūrėkite, kaip Ukrainą užpuolusią Rusiją paliko tarptautiniai ženklai, bijodami, kad kitaip bus boikotuojami visama pasaulyje.
Apskritai, ar turėtų kokią garsūs menininkai pasisakyti socialiai jautriais klausimais garsiai? Ar rizikuoja savo „gerbėjų ratu”, o gal kaip tik įkvepia kitus, kuriems sunku?
Tai visada rizikinga. Ypač kai kalbame vis dar „nesaugia“ tema. Taip pat, kaip ir apie LBGTQ bendruomenę prieš penkioliką metų. Bet su laisve ir demokratija ateina ir atsakomybė. Man nereikia, kad visi su manimi sutiktų ar mane mėgtų, bet aš su malonumu dalyvausiu diskusijoje su tais, kurių nuomonė skiriasi, nes tai ir yra laisvė bei demokratija. Manau menininkams svarbu išsakyti, kaip jie jaučiasi ir pasinaudoti savo žinomumu keliant jiems aktualias problemas. Ypač todėl, kad turime tam galimybę. Turime laisvę ir nereiktų jos priimti kaip savaime suprantamo dalyko.
Penkiolika metų „Soho“ klubui ir kartu penkiolika met NO DJ’s. Kaip viskas prasidėjo? Ką reiškia šis pavadinimas? Koks šio dueto koncepta ir kaip per tą laiką pasikeitėte ir jūs patys?
Vee (Viktorui Diawarai) ėmė labai patikti „mashup‘ai“. Man patiko idėja dainuoti vieną hitą ant kito. Pradėjome juos atlikinėti klubuose ir žmonės buvo sužavėti! Per pastaruosius 15 metų abu spėjome ir susituokti, ir išsiskirti, bet meilė klubams, gerai muzikai ir darbui kartu išliko. Kai būsim devyniasdešimtmečiai, vis dar sprogdinsim šokių aikšteles!
Kaip paprastai paaiškinti, kas tie „mashup‘ai“, kokie iššūkiai tuos kūrinius jungiant kartu?
Paprastai sakant, tai vienas hitas užgrotas ant kito. Pavyzdžiui, grojant The Eurythmics hitui „Sweet dreams“ aš dainuoju Adele „Rolling in the Deep“. Google paieškoje įvedę „NO DJ‘S“ galite rasti mūsų pasirodymų įrašų. Žmonės klubuose tiesiog šėlsta išgirdę gerą mashup‘ą.
Ką išgirs atėjęs i šį koncertą lankytojas? Koks vakarėlis laukia?
Lankytojai išgirs hitus, kuriuos daugelis žino ir mėgsta, atliekamus ant kitų hitų, kuriuos žino ir mėgsta. Dainuosime iš visų plaučių, tad nusiteikite, kad kitą dieną kalbėti bus sunkoka. O kojas irgi skaudės. Atliksim ir visiems grupės „Skamp“ gerbėjams puikiai pažįstamą „You Got Style“!
Ko palinkėtumėte „Soho“ ir visai LGBT bendruomenei Lietuvoje?
Linkiu „Soho“ dar bent 15 metų nepamirštamų sausakimšų naktų! O visai LGTBQ bendruomenei skiriu savo mėgiamiausią tostą: „Puikaus sekso, daugiau pinigų ir visad atrodyt daug geriau už savo ex“.
