Trečiadienio pavakarę Biržuose svečiavosi gyva Lietuvos kino legenda – Vytautas Tomkus. Pilną salę gerbėjų subūręs charizmatiškasis aktorius nestokojo sąmojo ir optimizmo.
Vakarą vedęs ir garbų svečią kalbinęs Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktorius Vygantas Muralis susirinkusiems priminė daugybę teatro ir kino aktoriaus sukurtų vaidmenų bei jo nuopelnus: sovietmečiu aktoriui suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas, o 2004 m. aktorius tapo Vytauto Didžiojo ordino kavalieriumi.
Kiek daugiau nei prieš septynis dešimtmečius Radviliškyje gimęs V. Tomkus pasakojo apie giliai vaikystės atmintin įsirėžusio senelio, kuris nesibodėdavo į bažnyčią raitas įjoti, figūrą. Vyras esą buvęs ne tik įspūdingo stoto, bet ir šiaip spalvinga asmenybė, striukai apibūdinama žodžiu „čiūdnas“. Senelis, pasak svečio, ir buvo ta figūra, netiesiogiai suteikusi įkvėpimą garsaus žemaičių „razbaininko“ ir „svieto lygintojo“ – Tado Blindos – vaidmeniui, kuriam aktorius buvo pakviestas be jokių atrankų ar įprastų bandymų. Tuomet V. Tomkui buvo 32-eji – pati jo aktorystės pradžia. Aktorius jau buvo matęs teatre pastatytą G. Landsbergio-Žemkalnio dramą „Blinda, svieto lygintojas (Žemaičių razbaininkas)“, kuri jam labai patikusi.
Aktorių pradžiugino vakaro vedėjų pasiūlyta pokalbio tema apie moteris.
V. Tomkaus kūrybos vakaras Biržuose (nuotr. Balsas.lt)
Kone su vienais drobiniais marškiniais ir tokiomis pat kelnėmis keturias serijas B. Bratkausko kurtoje juostoje „ištempęs“ aktorius stebisi šiuolaikinio kino pompastika, biudžetais ir, galima sakyti, abejotinu rezultatu. Štai ir visai neseniai į Lietuvos kino sales griausmingai įsiveržusią naująją, stambaus biudžeto Blindos versiją V. Tomkus vertina kritiškai, nors jaunus žmones ir jų pastangas, aktorius tikina, stengiasi gerbti. Tik dabar, jo manymu, viskas kur kas paprasčiau: jei kadre stulpas trukdo, naujausios technologijos jį panaikina, o anuomet elektros stulpus tekę medžių šakomis maskuoti.
Susitikimo metu buvo pristatyta Remigijos Pauliukaitės parašyta aktoriaus biografija: „Vytautas Tomkus. Aš vis dar Tadas Blinda“. Tiesa, knyga išleista jau 2010 m. ir ištikimiausi aktoriaus talento gerbėjai tikriausiai ją seniai perskaitę (vakaro pabaigoje viena skaitytoja svečiui prisipažino knygą skaičiusi tiek, kad jau kone atmintinai mokanti. Žinoma, tokia knyga negalėjo likti be jos „kaltininko“ įrašo ir autografo). Gražu, kad tokioje knygoje išdėstyti V. Tomkaus artimųjų (žmonos, dukters, sesers), teatro, kino kolegų (Gražinos Balandytės, Vaivos Mainelytės, Regimanto Adomaičio, Ferdinando Jakšio) prisiminimai. Kaip tik ištrauka iš V. Mainelytės prisiminimų (ją susirinkusiems perskaitė Aušra Jakubelskienė) apie kolegą tapo įžanga į provokuojančią, bet aktoriaus, regis, ne tik nesutrikdžiusią, o greičiau pradžiuginusią vakaro vedėjo pasiūlytą temą apie moteris. Aktorius minėjo ir dukrą (grafikė Dovilė Tomkutė – aut. past.), ir žmoną Liliją (teatro aktorė Lilija Mulevičiūtė – aut. past.), o pikantiškų istorijų visad alkanai publikai nepašykštėjo ir kur kas intymesnių gyvenimo detalių, praskleidė žiūrovams nematomą aktoriaus darbo pusę.
Pasirodo, sovietmečiu žiūrovų vaizduotę kaitinęs vieno filmo kadras tada jauniems aktoriams V. Tomkui ir V. Mainelytei jokia erotika nekvepėjo: nuo drėgno ir šalto smėlio stingo pusnuogiai kūnai, o Tomkui esą liepta rūkyti, kad kalbant nesimatytų iš burnos besiverčiančių garų.
Paklaustas, kokiu (kino ar teatro) aktoriumi save laiko, šis sakė, kad toks klausimas ne tik sudėtingas, bet sykiu labai malonus ir pastarąją mintį iliustravo skirtinga patirtimi, bet vėlgi – susijusia su moterimis: štai teatro scenoje patinkančią aktorę esą galima apkabinti visų žiūrovų akivaizdoje ir niekas nieko, nebent griežtas kolegės žvilgsnis ar į ausį sušnabždėtas: „Paleisk!„ Su kinu viskas kitaip. Pavyzdžiui, atvyksti į filmavimą su simpatiška aktore, o ši tik ranka pamojuojanti – pasirodo, ji savo darbą atliko (atseit, sužaidė teniso partiją su V. Tomkaus personažu) ir išvyksta. O, visagalis montažas! „Teatre – maloniau“, – šypsodamasis konstatuoja aktorius.
O kokie gi nemalonumai, sunkumai aktoriaus tyko kine? Įvairūs, anot svečio. Ir čia pat prisimena, kaip dar prieš Blindos filmavimus teko mokytis jodinėti: „Užtaisė mums treniruotes ant žirgų. Sužinojom, kur posūkis, kur stabdis, nes arklių buvom nematę arba matę vaikystėje. Medinius“. Esą ne aktoriai žirgus (tiesa, iš pradžių buvę tik kolūkio arkliai), o pastarieji aktorius dresavo. Kartą pasibaigę taip, jog kojas ir šiandien tebeskauda: Moldavijoje neišjodinėtas žirgas V. Tomkų nešiojęs po visą kaimą, kol galiausiai peršokęs atvažiuojančius „Žiguli“. Nuotykio rezultatas – lūžusios abiejų kojų girnelės. Kitą dieną aktorių išvežė į filmavimą, kuriame jis turėjo... vaikščioti. Šviežiai sugipsuotomis kojomis. Tiesa, imituoti vaikščiojimą padėjo šalia keturpėsčia rėpliojantis pagalbininkas, kuriam ant sprando V. Tomkaus personažas vis statė savo sugipsuotą koją, tik jo kadre, žinoma, nematyti... Filmuojant Blindą, aktorius ant nuosavos sėdynės išmėgino ir tikrus bizūno kirčius – mat kolegos ne visada pataikydavo į tos vietos apsaugai už drobinučių užkištą poroloną... Užtat patirtas skausmas labai sustiprino neapykantą ponams, todėl V. Tomkus mano, kad jo įkūnytas personažas yra savo vaidmeniui labai motyvuotas. O ir kalėjime teko pasėdėti. Porą parų, bet su tikrais nusikaltėliais – kad į vaidmenį įsigyventų.
Neabejotina, kad V. Tomkus savo ir kolegų nuotykius galėtų pasakoti be galo, be krašto, tačiau ir smagiausi susitikimai turi pabaigą. Aktorius pasidžiaugė, kad profesija jam net sovietmečiu suteikė galimybę pamatyti pasaulį, o kaip kino aktorių jį dar ir dabar atpažįsta Rusijoje. O ir Lietuvoje jis mylimas. Biržiečių – taip pat.
Jurgita Ratkevičienė
