Liutauro Čepracko kulinarijos akademija – pirmoji privati mokykla Lietuvoje, kurią sukūrė ne valstybė, o patirtį ir nuosavus restoranus turintis virtuvės šefas. „Atidžiai peržiūrėjau, kokias virėjų mokymo programas siūlo valstybinės įstaigos. Nesu tikras, ar studijas pagal jas baigę žmonės išvis ko nors išmoksta, – abejoja Liutauras. – Virėjus ruošia specialistai, kurie neturi kuo pasigirti – jie teoretikai, vargiai išmanantys virtuvės reikalus“.
Geriausio Lietuvos restorano „Gastronomika“ šefas žodžių nerenka: „Kai išgirstu „maisto technologijos“, galvoje pradeda suktis konservų fabrikas. Būsimieji maisto technologai jame gamina pomidorų padažą. Kad jis nesisluoksniuotų stovėdamas parduotuvės lentynoje ir nesurūgtų, maisto technologijos žinios būtinos, tačiau ar jos būtinos virtuvės šefui – tikrai abejoju. Nes virtuvėje virėjas kuria“.
Lygiai kaip natas privalo žinoti muzikantas, kaip dailininkas privalo išmanyti spalvas ir atspalvius, virtuvės šefui būtina mokėti tai, nuo ko virtuvė ir patiekalai prasideda. „Į virtuvę atėjęs virėjas privalo be jokių receptų pagaminti ir majonezą, ir padažą, ir varškėčius, ir cepelinus ar kugelį, ir Velingtono jautieną ar prancūzišką omletą. Jis turi suvokti, kas yra standartas ir kaip gimsta klasikiniai patiekalai“, – neabejoja visų šių dalykų jaunus žmones išmokyti pasišovęs Liutauras.
Jis priduria, kad kiekvienas kūrėjas savo karjerą pradeda nuo elementarių, tačiau pamatą karjerai klojančių dalykų. Pats keletą restoranų turintis, kulinarijos kursuose patirtimi noriai besidalijantis Liutauras tikina mėginęs patvirtinti savo akademijos mokymo programą, tačiau biurokratai buvo už jį stipresni. „Tebūnie, jūs dirbkite pagal seną sistemą, o aš ir vėl eisiu neišmintais keliais“, – savo mokyklos idėja dega šefas.
Liutauras tiki, kad jo mokyklą baigę virėjai sulauks pačių geriausių pasiūlymų. „Šiandien Lietuvoje jaučiame be galo didelį stygių jaunų, virtuvę gerai išmanančių žmonių, – sako. – Mokslai užsienyje kainuoja daug, prisideda pragyvenimo išlaidos, o tie, kurie lieka mokytis čia, atėję į gerą virtuvę, tinka tik bulves skusti – toks menkas yra jų pasirengimas darbui“.
Nuosavų restoranų vadovas patyrė, kad užsienio restoranuose padirbėję virėjai, grįžę į Lietuvą, yra gerokai pranašesni už profesinės mokyklos absolventus. „Mano studentai tikrai nesijaus kažko nežinantys ar neišmokę, – tikina Liutauras. – Po dviejų metų jie pretenduos ne į pagalbininko, o į šefo padėjėjo ar net virtuvės šefo vietą“.
Liutauro Čepracko privačioje kulinarijos akademijoje, kuri įsikurs buvusiose jo restorano „Gastronomika“ patalpose, mokslas truks dvejus metus. Per juos studentai teorines paskaitas derins su praktiniais įgūdžiais. „Baigę mokslus, jei tik jiems užteks noro, valios ir tikėjimo savo karjera, absolventai galės prašyti solidaus atlyginimo, o Lietuvos restoranai juos graibstys“, – įsitikinęs šefų mokyklos kūrėjas.
Norinčiuosius studijuoti jo akademijoje, Liutauras kvies į motyvacinį pokalbį. „Tačiau tai nereiškia, kad po metų negalėsime su studentu atsisveikinti, – sako jis. – Taisyklės mūsų mokykloje bus griežtos – renkamės ne pramogauti, o rimtai ir sunkiai dirbti. Pagrindinė mūsų studijų sąlyga – degančios studentų akys“.
Paskaitas Liutauro Čepracko kulinarijos akademijoje skaitys ne tik pats mokyklos kūrėjas, bet ir garsiausi Lietuvos virtuvės šefai. Kiekvienas mokyklos studentas bus aprūpintas virėjo uniforma ir asmeniniu peilių komplektu.
Du metai mokslų Liutauro mokykloje kainuos 2700 eurų. Tiek virtuvės šefas įvertino klasikinį prancūzų virtuvės išsilavinimą, kurį ruošiasi suteikti savo studentams. „Nesame valstybės lygmeniu patvirtinta privati mokykla, mūsų diplomas irgi nebus patvirtintas valstybiniu lygmeniu, užtat aš patvirtinsiu jį asmeniniu Liutauro Čepracko vardu, pavarde ir parašu“, – sako savo vardo mokyklą atidarantis Liutauras.
