Per koronaviruso pandemiją virtualiąją erdvę atrado nemažai kultūros renginių organizatorių. Ją sumaniai išnaudojo ir festivalio „Begasas“ rengėjai. Virtualioji erdvė leido gerokai išplėsti tradicines festivalio ribas ir suburti tarptautinę žiuri – konsultantų tarybą, kurios nariai penkis vakarus po spektaklių peržiūros dalijosi savo mintimis ir įžvalgomis. Konsultantų taryboje, kuriai pirmininkavo „Begaso“ festivalio organizatoriams ir dalyviams gerai pažįstamas režisierius iš Ukrainos Vitalijus Lubota, buvo ir lektorius, kūno raiškos ir judesio terapijos specialistas iš Lenkijos Januszas Szymanski, su neregių ir kurčiųjų bendruomenėmis dirbantis latvių režisierius, dramos terapeutas Vieturas Rozinis, teatro kritikas ir kultūros analitikas Vaidas Jauniškis, režisierė ir aktorė Saulė Degutytė, kompozitorė, muzikos terapeutė Snieguolė Dikčiūtė, pojūčių teatro įkūrėja, režisierė, aktorė ir lėlininkė Karolina Žernytė ir neįgaliuosius vaidinti mokantis kaunietis režisierius Virgis Bortkevičius.
Festivalio meno vadovės S. Dikčiūtės teigimu, virtualusis „Begasas“ buvo naudingas visiems: savo kūrybą galėjo pristatyti daugiau originaliai dirbančių teatro trupių, spektaklius stebėjo gerokai platesnis žiūrovų ratas, o atviros diskusijos, kurioms buvo galima skirti daugiau laiko, profesionalių konsultantų įžvalgos padėjo atidžiau pažvelgti į ypatingus teatrus, aptarti jų privalumus ir tobulintinus dalykus, numatyti, kur link toks menas turėtų judėti.
Teatras be žiūrovų – ne teatras?
Nuotoliniu būdu platformoje „Zoom“ vykęs festivalis kėlė ir šiek tiek nerimo: juk teatras – ne vaizdo įrašų stebėjimas, o gyvas aktorių ryšys su žiūrovais. Jis kuriamas žiūrovams ir be jų praranda savo misiją. Vis dėlto profesionalūs režisieriai rado išeitį, kaip „Begasą“ išlaisvinti iš kompiuterio ekrano spąstų – festivalio organizatoriams siųsdami vaizdo įrašus meno vadovai, režisieriai pasirūpino, kad būtų nufilmuotas ne tik pats pasirodymas, bet ir žiūrovų emocija.
Tokia virtuali publikos įtrauktis nudžiugino jau pirmame festivalio spektaklyje – LŽNS muzikinio teatro trupės MTT ir „Stalo teatro“ misterijoje „Skambantis miestas“. Festivalio konsultantė K. Žernytė pasidžiaugė, kad vaizdo įrašas apėmė ne vien aktorių vaidybą, bet ir žiūrovų reakciją, todėl sukūrė pojūtį, jog ir pats tarsi esi salėje, stebi scenoje vykstantį veiksmą. „Patiko matyti žiūrovų reakciją – tai labai svarbu spektakliuose su ypatingais aktoriais“, – sakė K. Žernytė.
S. Degutytė atkreipė dėmesį ir į Taškento (Uzbekija) judesio teatro „Likas“ spektaklį „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs“, pasakojantį apie neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio vaikino gyvenimą. Šokio kalba spektaklio dalyviai pasakojo, kaip sudėtingoje situacijoje gyvenimą priimti kaip kūrybą, kurios tikslas – sielos transformacija. Pasak S. Degutytės, spektakliui visą laiką labai padėjo žiūrovai: plojo, palaikė aktorius. „Jaučiau, kad publikai buvo svarbu matyti ypatingus žmones, kad ji juos supranta“, – kalbėjo režisierė, pabrėždama ne tik terapinę, bet ir edukacinę tokio teatro funkciją.
Į teatrinį veiksmą žiūrovus įtraukė ir festivalio svečiai iš Ukrainos. Pagal ukrainiečių liaudies sakmę sukurtame draminiame gatvės veiksme „Pamokymas apie Laimę“ Sumų krašto kompleksinės reabilitacijos centro vaikams ir asmenims su negalia Vaikų teatro kolektyvo „Perliukai“ aktoriai vaidino parke, apsupti žiūrovais tapusių jo lankytojų. Visas pasirodymas baigėsi nedideliu performansu, kuriame galėjo dalyvauti visi norintys. Žiūrovų reakcija atsispindėjo ir prekybos centre „Perliukų“ pristatytame teatriniame veiksme „Be ribų“.
1777 m.
1868 m.
1913 m.
Aktorius – režisieriaus sumanymo vykdytojas ar asmenybė?
Ne mažiau įdomios už pačius spektaklius buvo ir po jų vykusios diskusijos, kai buvo galima artimiau susipažinti su teatro trupių aktoriais, išgirsti režisierių pamąstymus ir žiuri narių įžvalgas. Festivalio konsultantai nemažai diskutavo apie neįgalius šių trupių aktorius: kas jie – režisūrinio piešinio dalyviai ar savo individualybę scenoje atskleisti besistengiantys žmonės?
LŽNS muzikinio teatro trupės MTT ir „Stalo teatro“ pristatytoje misterijoje „Skambantis miestas“ vaidino ne tik negalią turintys aktoriai, bet ir profesionalūs menininkai. Režisierės S. Degutytės teigimu, trupė pasirinko sudėtingą temą – spektaklį dedikavo Lietuvos 100-mečiui ir norėjo perteikti įvairiais laikotarpiais Vilnių – daugiakultūrį, daugiakonfesinį, atvirą ir humanišką miestą – gaubusią atmosferą. Idėjai įgyvendinti režisierė pasitelkė ne tik plastikos, bet ir daiktų teatro elementus (scenos su lazdomis).
J. Szymanski neslėpė, kad jam patiko plastikos, judesio ir muzikos dermė, buvo labai įdomu stebėti judesio ir daiktų persipynimus. „Daiktai ne trukdo, o padeda aktoriams vykdyti užduotį ir yra bendros užduoties dalis“, – sakė festivalio konsultantas. Vis dėlto, J. Szymanski nuomone, norėjosi, kad režisūrinis sprendimas būtų suteikęs daugiau galimybių atsiskleisti aktoriams.
Prieš kelerius metus Taškento judesio teatro „Likas“ pastatytame spektaklyje ir pradžių taip pat vaidino nemažai profesionalių aktorių, bet dėl įvairių priežasčių teatro sudėtis keitėsi, o profesionalių aktorių vaidmenis vis dažniau perėmė negalią turintys žmonės. Pasak šios trupės aktorės Aleksandros Plotnikovos, improvizacijos suteikė galimybę per plastiką, judesį išsipasakoti, išsisakyti. „Į teatrą atėjau paauglystės metais ir jis tapo vieta, kur buvau ne viena, kur galėjau pasidalinti tuo, kas mane jaudina, sulaukti palaikymo“, – aptariant spektaklį pasakojo Aleksandra. Tokiu nuoširdžiu aktorių atsivėrimu scenoje nesuabejojo ir reiklūs festivalio konsultantai.
Puikias galimybes parodyti savo individualybę turėjo Nepriklausomo plastinės dramos teatriuko iš Kauno aktorė Ernesta Žemaitytė – ji buvo vienintelė pristatyto audiovizualinio spektaklio „Gimimo mitas“ aktorė. „Ernesta pati tapo meno kūriniu su siela ir kūnu“, – merginos vaidybą įvertino S. Degutytė. Pasak jos, nuo tada, kai ją scenoje pamatė pirmą kartą, ji labai pasikeitė: subrendo, sustiprėjo kaip aktorė. Teatras Ernestą netgi pakėlė iš neįgaliojo vežimėlio.
Puikiai atsiskleidė ir įtaigaus Sumų krašto Vaikų teatro kolektyvo „Perliukai“ aktoriai – žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimą. Teatrinis veiksmas „Be ribų“, skirtas autistiškiems vaikams palaikyti, atlieka ir švietėjišką misiją – menine forma atskleidžia žiūrovams, kaip jaučiasi tokie žmonės. Gyvendami savo pasaulyje jie kitaip mąsto, kitaip elgiasi, ir nors turi didžiulį potencialą, visuomenė jų nesupranta, nepriima, šalinasi... Aktoriai judesio plastikos priemonėmis net tik įtikinamai atskleidė šią sudėtingą situaciją, bet ir atsiskleidė patys, nors, pasak režisierės Tatjanos Saveljevos, tai padaryti jiems buvo itin sunku.
Ar parko, prekybos centro erdvė gali pakeisti sceną?
Virtualusis festivalis teatro trupėms leido išsiveržti ir iš įprastinės aplinkos – kai kurios jų tradicinę sceną iškeitė į atviras erdves: kiemą, parką, prekybos centrą. Vienas pirmųjų tokį eksperimentą pademonstravo Nepriklausomas plastinės dramos teatriukas, savo „Gimimo mitą“ nufilmavęs kieme. Teatro kritikui V. Jauniškiui toks sumanymas patiko. Pasak jo, taip spektaklio kūrėjai tarsi pasiuntė žinią, kad žmonės su negalia gyvena tarp mūsų.
Dar labiau šią mintį išplėtojo Sumų krašto Vaikų teatro kolektyvo „Perliukai“ pristatytas eksperimentinį socialinį performansą primenantis teatrinis veiksmas „Be ribų“, nufilmuotas prekybos centre. Apie savo gyvenimą pasakojantys autistiški žmonės natūraliai įsiliejo į žmonių minią, atskleidė savo nepritapimo visuomenėje subtilybes. V. Jauniškio nuomone, būtų gerai, kad ne žiūrovai specialiai eitų į teatrą pamatyti kitokių žmonių, o jie visada būtų kartu, taip pat ir prekybos centre.
Puikia vieta prisijungti prie negalią turinčių žmonių tapo ir parkas. Vaikų teatro kolektyvo „Perliukai“ pristatytas teatrinis gatvės veiksmas arba performansas „Pamokymas apie Laimę“ pademonstravo, kad kūrybingi neįgalieji gali patys imtis iniciatyvos ir parodyti pavyzdį, kaip kurti įtraukią visuomenę. O meno įtaiga juk daug stipresnė už įprastą komunikaciją. „Meno tikslas – sukrėsti, kad į spektaklį žmogus ateitų vienoks, o išeitų kitoks“, – teigė teatro režisierė T. Saveljeva. O kur spektaklis vyksta, ne taip ir svarbu.
Festivalis „Begasas“ įrodė, kad šiai misijai tinka ne tik visos erdvės, bet ir patys įvairiausi teatro žanrai: misterijos (LŽNS muzikinio teatro trupės MTT ir „Stalo teatro“ „Skambantis miestas“), audiovizualiniai spektakliai (Nepriklausomo plastinės dramos teatriuko „Gimimo mitas“), muzikiniai spektakliai (Sakartvelo integracinio teatro „Azdako sodas“ „Trijų grašių opera“), teatriniai veiksmai ir performansai (Sumų krašto Vaikų teatro kolektyvo „Perliukai“ „Pamokymas apie Laimę“, „Be ribų“, Vargšo ryšių teatro (Sopotas, Lenkija) spektaklis „Jis ir ji – pasaka be moralo“), judesio teatrai (Taškento teatro „Likas“ spektaklis „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs“, Vilniaus dienos centro „Šviesa“ teatro studijos TTT spektaklis „Akmens sriuba“, Kelcų (Lenkija) teatro „Šypsena“ spektaklis „Sename kine“). Simbolinėmis skulptoriaus Eugenijaus Paukštės sukurtomis Begaso – Pegaso sparnais apdovanoto begemoto – skulptūrėlėmis apdovanotos visos devynios virtualiajame festivalyje „Begasas“ dalyvavusios trupės.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
