Pabandykime įsivaizduoti, kokia valstybinė tarnyba pas mus geidžiamiausia? Lengvas galvosūkis... Teisingai, viršininko. Ir dar tokio viršininko, kuris tik duotų pavedimus ir pasilaikytų teisę atsakomybės reikalauti vien iš savo pavaldinių.
Toks hierarchinių ryšių ir atsakomybės „pasidalijimo“ suvokimas – jau stačiai folklorinis. Prisimenate rusų pasaką apie katiną, kuris buvo toks išdykęs, kad neapsikentęs šeimininkas įkišo jį į maišą, nunešė į mišką ir paleido – tegu ten galą gauna.
„Pasakyk, šaunusis jaunikaiti, kas toks būsi? Kaip čia atsiradai ir kaip vadiniesi?“ – niekad anksčiau nesutikus tokio žvėries stebėdamasi klausė lapė. Pašiaušęs kailį katinas pateikė įtikinamą atsakymą: „Vadinuosi Katinas Patinas, aš čia atsiųstas iš Sibiro miškų ir uždėtas jūsų viršininku“...
To pakako, kad lapė tučtuojau pasiprašytų viršininko imama už pačią, o vilkas ir meška, išgąsdinti lapės pasakojimų, stotų uoliai tarnauti katinui...
Palaiminga savijauta – jaustis „uždėtam viršininku“. Kaip giliai tai įsišakniję mūsų galvosenoje ir valstybės valdymo grandyse. Nieko nepadarysi, 123-eji carinės patvaldystės jungo metai, paskiau pusė šimtmečio komunistinės diktatūros paliko blogų elgsenos bei veiksenos pavyzdžių, kurie atsiliepia iki šiol.
Katino pretenzijas tverti dvarą, kuriame jam malkas nešiotų ir meška su lokiu, galima atpažinti daugelyje mūsų valstybės raiškos sričių – pradedant Nacionaliniu transliuotoju, tarnaujančiu ne visuomenei, bet siauroms interesų grupėms, ir baigiant valstybinėmis įmonėmis, kurios buvo pirma nustekentos, o paskiau „be pėdsakų“ likviduotos („Lietuvos kuras“, Lietuvos valstybinis komercinis bankas, etc.) arba, pasitelkus visą lapės suktumo arsenalą, „prieinamomis sąlygomis“ perleistos „geriems vyrams“ („Alita“, „Stumbras“, etc.).
Vis dėlto nepranokstama šitokio katiniško mentaliteto manifestacija – saugumo viršininko elgesys VSD skandalo metu.
Nepriklausomybės septyniolikos metų patirtis parodė, kad žalingi politiniai sprendimai, motyvuoti šešėlyje bevelijančių pasilikti struktūrų, sužlugdė daugelį ūkio sričių. Milžiniški nuostoliai, kuriuos patyrė valstybė, ir socialinės skriaudos, tekusios daugumos žmonių daliai, nedidelei „apsukriųjų“ grupelei tapdavo asmeninio pralobimo „aukso gysla“.
Iš nesąžiningo „Alitos“ privatizavimo detalių dabar aiškėja, kad valstybės saugumas ne tik žinojo apie „juodus pinigus“, mestus papirkti žiniasklaidai ir sukompromituoti neparankiems privatizavimo konkurso dalyviams, bet ir pats aktyviai dalyvavo užkulisiniuose privatizavimo reikaluose. Konstitucinio Teismo sprendimas dėl „Alitos“ privatizavimo tik patvirtina, kokia maža išmintis valdo šią gyvybiškai svarbią Lietuvos valstybės įstaigą.
Todėl parlamento apsisprendimas pritarti Valstybės saugumo departamento vadovo atleidimui – sveikintinas. Tačiau vien šio sprendimo aiškiai nepakanka. Negali nekelti rūpesčio tai, kad Seimo dauguma nerodo reikiamos valios kontroliuoti šalies specialiąsias tarnybas. Ji taip pat vis dažniau kapituliuoja prieš tiesos siekį – pamatinę bendro valstybės gyvenimo vertybę.
Parlamentas – įkūnyta tautos politinių teisių ir laisvių išraiška, jų garantas. Kai parlamento nariai nustoja savo veiksmus grįsti tiesos siekiu, valstybės moraliniai pagrindai ima irti. Ir kai parlamentas netenka savarankiškumo ar atsisako savo priedermių, politinį savarankiškumą praranda ir tauta. Šias tiesas, gal net labiau nei kitiems, mums nuolat primena dramatiška Lietuvos istorija.
2006 m. rugsėjo 28 d. Seimo nutarimas dėl Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo privalo būti įgyvendintas iki galo. Jei mūsų valstybė išties demokratinė, turi būti nuodugniai ištirtos ir visuomenei paaiškintos visos Baltarusijoje žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno perkėlimo į darbą Gardine priežastys ir aplinkybės. Privalo būti iki galo ištirta ir visuomenei atskleista galima politikų, verslo ar kitų interesų grupių įtaka Valstybės saugumo departamento pareigūnų veiklai ir jų sprendimams. Lietuvos Seimo nutarimas, įpareigojęs Valstybės saugumo departamentą iki šių metų sausio 10 d. pateikti parlamentiniam tyrimui reikalingą medžiagą – analitines pažymas, demokratinėje valstybėje negali likti neįvykdytas. Laisvoje šalyje negali būti toleruojamas ir turi būti nedelsiant sustabdytas pilietinę pareigą atlikusių bei parlamentui liudijusių valstybės pareigūnų persekiojimas.
Tai pamatiniai mūsų valstybingumo egzistencijos klausimai. Nuo atsakymų į juos priklausys be galo daug – kokioje valstybėje gyvenime toliau. Šiam Seimui tektų istorinė atsakomybė, jeigu Valstybės saugumo departamentas ir toliau pasiliktų dvaru, kuriame koks nors katinas vėl pasijustų „iš Sibiro uždėtu viršininku“.
