Per Europos Parlamento Liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos organizuotą konferenciją Berlyne rugsėjo pradžioje buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Jose Maria Aznaras pasakė iškilmingą kalbą vakarienės “Deutchebank” salėje susirinkusiems Europos konservatoriams.
Per penkias minutes supratau tai, ką ilgą laiką buvo sunku suprasti - kaip šis nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo žmogus aštuonerius metus labai sėkmingai valdė Ispaniją ir tapo vienu iš pasaulio lyderių.
Ekspremjeras pradėjo tvirtinimu, kad “svarbiausias politikos įrankis yra idėjos” - nei daugiau, nei mažiau. Svarbiausios Vakarus apibrėžiančios idėjos yra asmens laisvė ir atsakomybė. Aznaras tvirtina, kad jas privalu skelbti, nors žmonės dažnai nenori apie jas nieko girdėti. Ispanų ekspremjero nuomone, tarptautinis terorizmas nori sunaikinti šias fundamentalias vertybes, tad jas būtina ginti. Aznaras pareiškė, kad terorizmo priežastis yra ne skurdas, bet moralinis išsigimimas, neigiantis nelygstamą žmogaus gyvybės vertę, todėl su teroristais negali būti jokių kompromisų, tik karas. Kai Aznaras kalba apie terorizmą ir kovą su juo, jis žino, ką sako. Kiek anksčiau prie Reichstago teko matyti su bičiuliais britų konservatoriais besišnekučiuojantį Aznarą, nuo jo nė per žingsnį nesitraukė mažiausiai trys asmens sargybiniai. Buvusį ispanų premjerą lig šiol medžioja baskų teroristai, dėl ryžtingos paramos Georgui W. Bushui su juo sąskaitų turi ir su musulmonų fundamentalistai.
Lietuvoje apie terorizmą kalbėti dar anksti, bet pabandykite įsivaizduoti, kad čia kas nors imtų ir pasakytų “svarbiausias politikos įrankis yra idėjos”. Toks įvykis veikiausiai pretenduotų į metų išsišokimo titulą ir gautų kurią nors iš tų neva juokingų (“Aukso svogūnas”? “Sidabro asilas”? “Metų šustauskas”?) premijų. Idėjos visada tokios kategoriškos - visai kaip ponas Aznaras. Lietuvoje kategoriški dalykai, pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis, nelimpa. Nugalėjusio pragmatizmo eroje idėjos (ir dešinės, ir kairės) yra dainuojančios revoliucijos atgyvena, blogas elgesys prie stalo.
Kitados Georgas Mikesas rašė, kad Didžiojoje Britanijoje sekso nėra, jį atstoja vandens pūslės lovoms šildyti. Panašiai Lietuvos politikoje nėra idėjų, vietoj jų turime partijų “programas”. Vakaruose politikai varžosi idėjomis ir savo sugebėjimu trimis sakiniais jas pristatyti rinkėjams tiesiai į rankas ar per žiniasklaidą, Lietuvoje siūlomos dažniausiai storos ir žodingos brošiūros, kuriose vardijama daug smulkių “programinių nuostatų”, išdėstytų ne visada suprantama kalba.
Savo programomis mojuojančios tradicinės partijos šį rinkimų sezoną reikalauja varžytis “konkrečiais klausimais”, o ne klipais. Tačiau konkretumo plotmėje labiausiai pastebimi bandymai laimėti kažkokiomis techninio pobūdžio kombinacijomis, antai grąžinant du rinkimų ratus; gerai suderinant bulviakasio ir rinkimų laiką; uždraudžiant politinę reklamą, jei konkurentas turi daugiau pinigų.
Reikia pripažinti, kad Tėvynės sąjungos (TS) programoje vertybės minimos - skyriuje “Pagrindai” išvardijamos ir nusakomos penkios vertybės: laisvė, bendruomeniškumas, šeima, teisingumas bei stipri valstybė ir nuosavybė. (Beje, apie paprastumą ir prieinamumą rinkėjams - TS programa vadinasi “Į sėkmės Lietuvą”, bet turi dar du pavadinimus smulkesniu šriftu “Nauja sutartis su Lietuva” ir “Konservatyvios programos principinės nuostatos”.)
Tačiau kituose skyriuose persveria kombinacinė politika. TS siūlo “politinėms partijoms skirti papildomą finansavimą iš valstybės biudžeto, kad vidutiniškai 40 procentų jų metinių išlaidų būtų padengiama valstybės lėšomis”; “uždrausti politinę reklamą televizijos ir radijo kanalais, tačiau iš valstybės biudžeto skirti pakankamai lėšų, kad negautos iš politinės reklamos pajamos televizijos ir radijo kanalams būtų kompensuojamos per Vyriausiosios rinkimų komisijos prižiūrimą fondą, iš kurio būtų finansuojamos diskusijų ir ekspertinių analizių laidos visuose TV kanaluose” (“Į sėkmės Lietuvą”, p. 22).
Jei politinės reklamos draudimas atsiranda programoje, vadinasi, konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus netikėtas pasiūlymas uždrausti televizijos reklamą rugpjūtį nebuvo atsitiktinis populistinis šūvis. Dar netikėtesnis Seimo pritarimas tam pasiūlymui sustiprino jau anksčiau prasidėjusią diskusiją dėl politinės reklamos uždraudimo televizijoje. Šios karštos diskusijos neužgesino vėlesnis Seimo sprendimas atšaukti draudimą. Priešingai, interneto svetainėje “Bernardinai” rugsėjo pradžioje ginčas įsisiūbavo dar labiau. Čia draudimo reikalaujančiųjų vėliavnešys Rytis Juozapavičius (“Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas) vadino Kubilių drąsiu politiku, didvyriu, kuris vienas išdrįso pakelti ranką prieš draudimui besipriešinančią žiniasklaidą. Tačiau buvęs “Laisvosios Europos” radijo bendradarbis Darius Udrys tvirtina, kad politinės reklamos draudimas yra viso labo nesugebančių laimėti rinkimus tradicinių partijų bandymas laimėti rinkimus kitomis priemonėmis.
Neišsenkančios Juozapavičiaus energijos ir jo nuoširdžių pastangų dėka gali susidaryti įspūdis, kad “Transparency International” vienareikšmiškai pritaria politinės reklamos uždraudimui. Toks įspūdis susidaro, nes mažai kas atkreipia dėmesį, jog pats Juozapavičius sąžiningai ir viešai pripažįsta, kad “Transparency International” valdybos nuomonė šiuo klausimu nėra vieninga. Kai jis taip sako, turi galvoje mane - esu “Transparency International” valdybos narys ir nepritariu sumanymui uždrausti politinę reklamą.
Pradėkime nuo aplinkybių, kuriomis gimė sumanymas. Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas prakalbo apie politinės reklamos draudimą, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo skelbti Seimo narius kompromituojančią medžiagą ir trenkė Seimo korupcijos skandalas. Tada paaiškėjo, jog susiklosčiusi partijų finansavimo praktika, švelniai tariant, kelia abejonių. Politinės reklamos draudimas buvo pasiūlytas kaip vienas iš būdų kovoti su politikų korupcija - televizijos reklama yra brangiausia, o ją uždraudus politikams, girdi, reikės mažiau pinigų ir jiems būsianti mažesnė pagunda “korumpuotis”.
Išeina, kad “prisidirbo” politikai, o siūloma bausti televizijas, kurios praranda pajamas iš reklamos. Tai tas pats, kas siūlyti dėl kai kurių girtuoklių “nemokėjimo gerti” uždrausti alkoholį. Negi bičiulis Rytis mano, kad politikai - nepakaltinami ir iš jų neverta tikėtis sąmoningų sprendimų nedaryti to ir ano - neimti “juodų” pinigų, neturėti “juodosios buhalterijos”. Tačiau pagal Konstituciją nepakaltinami žmonės negali būti renkami deputatais ir prezidentais.
Taigi nesąžiningų ir bevalių politikų sukurta problema perkeliama ant žiniasklaidos pečių, kartu apeinamas ir nesprendžiamas svarbiausias klausimas - esminis partijų finansavimo tvarkos pakeitimas. Problema ne tai, kad politikai leidžia pinigus reklamai, bet kaip tai daro - nežinia, kaip surinkti pinigai leidžiami nežinia kam, o veiksmingos partijų finansinės atskaitomybės lig šiol nėra.
Ginti politikus nuo televizijos reklamos “pagundų” - tai tik gilinti ir taip suvešėjusį infantilizmą bei nesugebėjimą atsakyti už savo veiksmus. Ir priešingai, didžiai reikalingą atsakomybės jausmą diegtų ir stiprintų pareiga tiksliai atsiskaityti už partijos finansus nuo akimirkos, kai pinigai gaunami - iš ko, kiek, kada, iki jų išleidimo - kam, kiek ir už ką. Susidarė paradoksali ir nenormali padėtis - kiekvienas taksistas, kioskininkas ir krautuvininkas turi kasos aparatą, tačiau partijų finansams neretai pakanka dokumentavimo SMS žinutėmis.
Raginimas drausti televizijos reklamą dažnai grindžiamas tvirtinimais, esą reklama nieko nesako apie partijų programas (vėl tos programos), bet kuria tuščius įvaizdžius, kurių viršūne buvęs senamiesčio šokių ir dainų klipas “Už Petrą, už Petrą, už Petrą”. Tačiau kas nustato, kuri reklama - tuščia, kuri - ne? Ar nėra taip, kad politinės kovos įkarštyje man tuščia ta reklama, kurios užsakovas laimi rinkimus, kai aš pralaimiu?
Vienas svarbiausių politinės reklamos, kaip ir bet kurios komercinės reklamos, uždavinių yra identifikuoti produktą (politiką), pasiekti, kad vartotojas (rinkėjas) žinotų, jog yra toks ir toks daiktas (žmogus), kurį galima nusipirkti ar už kurį galima balsuoti. Identifikavimo prasme klipas “Už Petrą, už Petrą, už Petrą” - labai geras, nes lig šiol jo negalime pamiršti. Panašiu principu veikė Kazimiros Prunskienės klipai, sukurti pagal principą “visas kaimas balsuoja už pirmą moterį prezidentę”.
Uždraudus televizijos ir radijo reklamą, “produktą” identifikuoti būtų daug sunkiau, nes draudikai siūlo reklamą, pakeisti “diskusijų ir ekspertinių analizių laidomis visuose TV kanaluose”. Kaip suprantu, tokių laidų pavyzdžiu yra visuomeninio transliuotojo LRT rinkimų laidos per radiją ir televiziją. Šiose laidose geriausiai matyti, prie ko priveda valstybinis reguliavimas. Vargšai vedėjai turi laikytis visiškos lygiavos kandidatų atžvilgiu, jiems atimta teisė pasirinkti politikus ir partijas, atimta teisė reaguoti į akivaizdžias nesąmones - jiems iš esmės reikia apsimetinėti, kad Kazimieras Petraitis ar Vytautas Šustauskas yra tokie pat vertingi kandidatai kaip Petras Auštrevičius ar Andrius Kubilius. Ar tai nėra šiurkštus rinkėjų klaidinimas?
Žurnalistų pareiga tarytum būtų padėti rinkėjams pasirinkti išryškinant stipriąsias ir silpnąsias kandidatų puses. Ar veidmainiška ir dirbtinė lygiava padeda pasirinkti? Bijau, kad priešingai - trukdo. Trukdo todėl, kad visuomeninio transliuotojo rinkimų laidose iš esmės nėra žodžio laisvės, nes objektyvumą ir pusiausvyrą nustato ne žurnalisto sveikas protas, sąžinė ir profesionalumas, bet mechaniškos minučių ir rakursų lygiavos taisyklės. Šiomis sąlygomis LRT nė iš tolo negali konkuruoti su komercinių televizijų rinkimų laidomis, kurios parodo, kad politinė žurnalistika puikiausiai apsieina be nurodymų “iš viršaus”. Žinoma, be korupcijos Seime dar yra korupcija žiniasklaidoje - paslėpta reklama ir atitinkama juodoji buhalterija, kuri taip pat kelia didelį pavojų žodžio laisvei. Tačiau atviros reklamos draudimas didins ar mažins paslėptos reklamos kiekį? O jei kokį agresyvesnį televizijos vedėją norisi bausti, tam nebūtina naudoti visą valdžios galią - pakanka perjungti kanalą.
LRT rinkimų laidos yra proga pamatyti, ką reiškia VRK priežiūra, kurią į visų televizijų rinkimų laidas nori prisišaukti politinės reklamos draudimas. VRK yra institucija, kuri organizuoja rinkimus - biurokratinėmis priemonėmis užtikrina lygias kandidatų galimybes, rinkimų laisvę ir slaptumą. Savo tiesioginiame darbe Zenono Vaigausko vadovaujama komisija nusipelno tik pagyrimų, tačiau tai, kas tinka rinkimų organizavimui ir vykdymui, netinka žiniasklaidai. Radijas ir televizija veikia pagal žurnalistinius žiūrovų dėmesio valdymo dėsnius, kuriems beveidės VRK taisyklės yra “peilis”. Nenoriu tikėti, kad VRK labai džiaugiasi jai primestu LRT prievaizdo vaidmeniu. Institucija, kuri tobulai sutvarko balsavietes ir žaibiškai skaičiuoja balsus, negali režisuoti televizijos laidų, kuriose svarbu ne balsavimo tikslumas, bet politinių debatų intriga ir žiūrovų skaičius. Kandidatų portretų su biografijomis kabinimas “kvadratiniu-lizdiniu” būdu pagal abėcėlę atrodo natūraliai ant balsaviete paverstos mokyklos sienos, tačiau televizijos ekrane ši tvarka “neveža”.
Kur galima nueiti draudimų keliu, gražiai pademonstravo vadinamosios išorinės reklamos draudimas. Lig šiol nesuprantama, kodėl Seimas tai padarė - gal suerzino mintis, kad Vilija Blinkevičiūtė reklamų skyduose per graži; gal kažkam trūko pinigų užsisakyti taip pat glotnų “Photoshop” stebuklą. Nepriklausomai nuo intencijų, draudimas virto absurdu, nes niekas nebežino, kur kandidatų į Seimo narius fizionomijas galima kabinti, kur ne. Ar šis draudimas palengvina rinkėjų pasirinkimą? Manding, nepalengvina, nes žmonėms sunkiau sužinoti, kaip atrodo galimas jų atstovas Seime (tiems patiems žmonėms, kurie mėgsta skųstis akyse nematę savo Seimo nario). Pajamas praradusios reklamų agentūros pataikė į dešimtuką protesto reklamose šį draudimą įvardijusios kaip smūgį žodžio laisvei.
Dabar reklamų skyduose tęsiasi mobiliojo ryšio bendrovių karas, o rinkimų - nė kvapo. Yra pavojus, kad daug rinkėjų stačiai nepastebės, jog šalyje buvo Seimo rinkimai - tai tiems partiniams moralistams, kurie žodžiais rūpinasi rinkėjų aktyvumu, o darbais-draudimais daro viską, kad žmonės apie juos nesužinotų (išorinės reklamos draudimas) arba atgrasytų nuo politikos (kvadratinė-lizdinė televizija).
Demokratiškų rinkimų esmė - ne tik teisė rinktis kandidatą, bet ir būdą, kaip jis prisistato: klipu, mitingais ar liepsningomis kalbomis. Vieni renkasi pagal išvaizdą, kiti - pagal protą, treti balsuoja už kaimyno žmoną. Dabar išeina, kad neva protingi reikalauja uždrausti rinktis neva gražuolius - tačiau kodėl valstybė turi nustatyti, kurios akys gražios, o kurios protingos? Ginčijantis dėl politinės reklamos buvo ir tokia nuomonė: politinę reklamą reikia uždrausti, nes būtina PRIVERSTI rinkėjus perskaityti partijų programas, kad jie galėtų teisingai balsuoti. Atsiprašau: kas ką turi versti ką nors daryti - ar politikai prievartauti rinkėjus skaityti nepaskaitomus dokumentus, ar rinkėjai spausti politikus byloti taip, kaip patogiau rinkėjui?
Virgis Valentinavičius yra žinių agentūros ELTA redaktorius.
Čia pareikšta asmeninė nuomonė nebūtinai sutampa su "Eltos" nuomone.
"Naujasis židinys-Aidai" Nr. 9-10 (http://www.aidai.lt/?pid=71)
