Jau tapo tradicija, kad Vilniaus festivalis uždaromas džiazo žvaigždės koncertu. Buvome palepinti McCoy Tynerio, Alo Jarreau, Alo Di Meolos koncertais, susipažinome su puikiais kubiečių, brazilų muzikantais. Šį kartą mūsų laukė ypatingas vakaras - pirmo ryškumo žvaigždės, neblėstančios jau beveik 40 metų, pianisto Chicko Corea ir jo naujosios grupės „Touchstone“ pasirodymas.
Neabejojau, kad Chikas Corea, išgyvenantis (eilinį) kūrybinį pakilimą, turės kuo nustebinti. Lūkesčiai buvo patenkinti su kaupu. Nors žinojau, kad Corea yra universalus ir labai plataus akiračio džiazo muzikantas, maloniai nustebino, kone pribloškė jo naujoji kūrybinė kryptis - džiazo ir tradicinio ispanų flamenko samplaika.
Chicko Corea biografija ilga ir spalvinga. Trumpai paminėsiu kertinius jo kūrybos posūkius. Karjeros pradžia - 7-ojo dešimtmečio pabaiga: pianistas groja gana modernų „postbopą“. Susitikimas su kultine džiazo asmenybe Milesu Davisu pažadina susidomėjimą naująja džiazo kryptimi - fuzijos („fusion“) stiliumi, tačiau Corea dar delsia. Po gana trumpo darbo avangardinio džiazo kvartete „Circle“ jis suburia legenda tapusią grupę „Return to Forever“. Ansamblis gyvavo keletą metų ir suspėjo įrašyti bent jau 3 labai įdomias plokšteles. Po kiek užtrukusių dvejonių 1985 m. pianistas suburia savo naują grupę „Chick Corea Elektric Band“ ir ne tik susigrąžina senus gerbėjus, bet ir pritraukia naujų. Dar po dešimtmečio Chickas Corea grįžta prie tradiciškesnio džiazo, suburia puikią grupę „Origin“, daug koncertuoja kaip solistas, su įvairiais ansambliais, net su kameriniais orkestrais.
Žinodamas pianisto įvairiapusiškumą spaudos konferencijoje klausiau: koks džiazo stilius jam artimiausias? „Muzikos stiliai - tik įrankiai, - teigia Chickas Corea, - aš mėgstu muziką ir naudojuosi įvairiais įrankiais, kurie padeda man kurti. Aš pasitelkiu tą stilių, kuris geriausiai perteikia mano idėją. Kartais - tai solo fortepijonas, kartais - akustinis trio, sintezatorius ar simfoninis orkestras“.
Paklaustas, kaip pavyko išsilaikyti džiazo Olimpe net 40 metų, Corea teigė: „Mane palaiko kūryba. Muzikos gaivumą padeda išsaugoti bendradarbiavimas su didžiais muzikais, menininkais. Be jokios abejonės, praeities menininkai mane taip pat įkvėpė. Ellingtonas, Armstrongas, Bachas ar Mozartas - jie mano įkvėpėjai. Nuo 1968-ųjų didelę įtaką man daro L. Rono Hubbardo dvasinis mokymas - scientologija“, - teigia Chickas Corea.
Koncerte „Siemens“ arenoje tikėjausi išgirsti ugningus ir virtuoziškus Chicko Corea ir jo grupės narių, flamenko muzikantų, solo. Tačiau išgirdau visiškai kitokį Corea. Priešingai, nei tikėjausi, muzikantai grojo vidutinio tempo kompozicijas, su ilgomis, laisvomis improvizacinėmis įžangomis. Jau pirmoji kompozicija „South Africa“ skatino suklusti - skamba kažkas nauja. Scenoje buvo ne energingi Corea „Elektric Band“ muzikantai (juos matėme koncerto reklamoje), o patyrę, išmintingi pagalbininkai. Visi muzikantai grojo atsisėdę! Net fleitininkas ir saksofonininkas Jorge Pardo, boso gitaristas Carlesas Benaventas ir perkusininkas Rubemas Dantasas. Flamenko muzikoje tai turbūt yra įprasta, bet aš juk atėjau klausytis džiazo! Tuomet supratau, kad tai nebus „grynojo“ džiazo koncertas. Muzikos kitoniškumas labiausiai ir sužavėjo. Pvz., kad ir antroji koncerto kompozicija „Touchstone“. Po ilgos Chicko Corea įžangos muzikantai pradeda bendrauti tarpusavyje. Mezgasi fortepijono ir fleitos dialogas, į kurį trečioje kompozicijoje „Ultimate adventuke“ efektingai įsitraukia bosine gitara grojęs Carlesas Benaventas. Iš akompanuojančio boso jo instrumentas netikėtai virto kone flamenko gitara! Įprasta būtų išgirsti tokį grojimą, išgaunamą akustinės gitaros virtuozo, tarkime, Paco De Lucia ar Tomatito. Tačiau Carlesas Benaventas grojo niekuo neišsiskiriančia keturių stygų elektrine boso gitara! Šio muziko solo sulaukė pelnytų ovacijų.
Antroje koncerto dalyje skambėjusių kompozicijų pavadinimų net nesistengiau įsiminti, tiesiog mėgavausi muzika. Sugroję pagrindinę koncerto programą muzikantai šiltai glėbesčiavosi - akivaizdu, kad ir jiems tai buvo šventė, juk malonu groti (bendrauti) su bičiuliais. Publikos primygtinai prašomi, muzikantai „desertui“ sugrojo žymiąją Chicko Corea kompoziciją „Spain“.
Devintasis Vilniaus festivalis ir šį kartą pamalonino ne tik klasikinės, bet ir džiazo muzikos gerbėjus. Įdomu, kokių džiazo staigmenų sulauksime kitąmet - jubiliejiniame dešimtajame Vilniaus festivalyje?
