Jei tautą jungia vienodas pačių svarbiausių principų, tokių kaip nepriklausomybė, demokratija, vertinimas, tai šiuo požiūriu mes neturime nei tautos, nei pilietinės visuomenės, nes vis dar skirtingai žiūrime į pamatinį mūsų tautos įvykį - nepriklausomybę. Juk vargu ar galime kalbėti apie tautą, jei nemaža jos dalis vis dar abejoja, ar vertėjo atkurti nepriklausomybę. Tai veikiau tautos savižudės mąstysena.
Kas blogiau - sovietmetis ar nepriklausoma Lietuva
“Omni laiko” užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad 34,2 proc. Lietuvos gyventojų pačiu nesėkmingiausiu Lietuvos istorijos laikotarpiu laiko nepriklausomybės atkūrimą nuo 1990 metų iki šių dienų.
29,7 proc. apklaustųjų mano, kad nesėkmingiausias buvo sovietinis laikotarpis.
Taigi beveik po trečdalį Lietuvos gyventojų mano visiškai priešingai: vieniems pats blogiausias laikotarpis - sovietmetis, kitiems - nepriklausomos Lietuvos metai.
Nusivylę nepriklausomybe dažniausiai yra 40-59 metų amžiaus, įgiję pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, gyvenantys kaimo vietovėse ar rajonų centruose ir gaunantys iki 200 litų pajamų per mėnesį vienam šeimos nariui.
Šiuos žmones galima suprasti. Sąjūdis, o kartu ir nepriklausomybė atėjo tuomet, kai jiems buvo 25-45 metai. Vieni jų buvo pradėję įsitvirtinti gyvenime, o kiti - jau įsitvirtinę ir tomis sąlygomis neblogai gyvenę. Nepriklausomybė atnešė pasikeitimus, prie kurių jie nespėjo prisitaikyti. Be to, valdžia ne viską padarė, kad tie pasikeitimai būtų švelnesni. Todėl dauguma jų mano, kad nepriklausomybės laikotarpis yra pats juodžiausias Lietuvos istorijoje.
Aišku, galima sakyti, kad tai tėra tik paprastas nusivylimas dabartimi, valdžia, tačiau juk tai reiškia, kad nepriklausomybė daliai žmonių nėra vertybė.
Sovietinį laikotarpį kaip nesėkmingiausią Lietuvai dažniausiai įvardijo vyresni nei 60 metų ir patys jauniausi (16-19 m.), įgiję aukštąjį išsilavinimą, apskričių centruose gyvenantys ir daugiau kaip tūkstantį litų pajamų vienam šeimos nariui per mėnesį gaunantys respondentai.
Iš šio sociologinio apibūdinimo matome, kad sovietmetį blogiausiai vertina tie, kurie dar prisimena Lietuvos okupaciją, ir tie, kurie apie sovietmetį žino tik iš mokyklinių vadovėlių arba savo šeimos pasakojimų. Be to, sovietmetį neigiamai vertina tie, kurie pakankamai uždirba, kurie nesijaučia esą visuomenės užribyje. Jiems nepriklausomybė suteikė galimybių, kurių nebūtų turėję sovietiniame lageryje.
Savižudiškas instinktas
Taigi turime dvi maždaug vienodas grupes, iš kurių vienai blogiausias laikotarpis - sovietinė nelaisvė, kitai - Lietuvos laisvė, kurios pripažinimas turėtų vienyti tautą. Deja, trečdaliui gyventojų nepriklausomos Lietuvos metai tėra didžiausios nevilties laikotarpis.
Kai taip išsiskiria dvi visuomenės dalys, apie vieningą tautą kalbėti netenka. Mums reikia pripažinti, kad mūsų nejungia pamatiniai dalykai, kad esame visuomenė, kuri neturi nieko bendra. Dar daugiau - mes tiesiog esame apimti savižudiškos manijos - juk žmogaus abejonė, ar apskritai jam verta buvo gimti, neretai veda į savižudybę. Jei galvojama, kad nepriklausomybė - juodžiausias laikotarpis, tuomet geriau juk būti priklausomiems, ar ne?
Savižudybių skaičiumi jau garsėjame visame pasaulyje. Tačiau šis savižudiškas instinktas reiškiasi ir tautos lygmeniu - abejodami nepriklausomybe, abejojame savo tautos išlikimu.
Nusivylusiųjų viliotojai
Be abejo, daugelis pasakys, kad sutirštinau spalvas. Iš dalies taip ir yra - jau vien todėl, kad daugelis gyvena visai nesukdami galvos, yra tauta ar jos nėra.
Pagaliau koks skirtumas, kaip kas ką vertina. Nebent galima paskelbti, kad toks nusivylimas nepriklausomybe yra ciniškas. Tačiau nusivylusių žmonių smerkimas nieko neišspręs, priešingai, tik dar labiau didins nesusikalbėjimą ir pyktį.
Problema kita, kad visuomet bus politikų, kurie norės (ir sugebės) pasinaudoti žmonių neapykanta ir nusivylimu.
Rolandas Paksas su savo komanda nepriklausomybe nusivylusiems pasiūlė simbolius ir teorijas, kurios pateisino jų savijautą. R. Paksas juk buvo pateiktas kaip “maištininkas”, kovojantis su “sistema”, kuri yra “korumpuota”, “bloga” ir kalta dėl visų nelaimių. Buvo pateikta “sąmokslo” teorija, esą “nusipenėjęs elitas” nori išstumti R. Paksą iš politikos vien todėl, kad jis kažką gera nori padaryti žmonėms.
R. Paksas su savo komanda surado kalbėjimo būdą, kuris tiko būtent šiai nusivylusiųjų žmonių grupei. Iš dalies taip elgėsi ir Viktoras Uspaskichas su Darbo partija. Buvo pasielgta ciniškai: naudojantis šių žmonių nusivylimu buvo siekiama kuo daugiau valdžios, nelabai galvojant, kaip realiai pagerinti jų padėtį.
Iš čia kyla dar viena problema - nusivylę, neigiamų emocijų apimti žmonės geriausiai pasiduoda polittechnologijoms. Tokiais žmonėmis lengviausia manipuliuoti.
Tačiau yra ir kitas klausimas - o kokie simboliai bus pasiūlyti tiems, kurie tiki nepriklausomybe? Ar nereikia sukurti ir tokių simbolių, kurie būtų grindžiami ne neigiamomis emocijomis, o skatintų tikėjimą ateitimi, norą kartu gyventi ir kurti. Kitaip tariant, mums reikia pozityvios Lietuvos vizijos, kuri uždegtų ir vienytų čia gyvenančius, nesvarbu, ar jie šeimoje kalba lietuviškai, rusiškai, lenkiškai ar kiniškai.
Juk gal tuomet ir nepriklausomybės laikotarpis neatrodys toks juodas. Gal tuomet bus sutarta dėl pamatinių dalykų. Laukiant 2005-ųjų to norėtųsi tikėtis.
