Politikai praeitą savaitę vienas kitą siuntinėjo: konservatoriai Uspaskichą – į Archangelską, Uspaskichas konservatorius – pas psichiatrą, o liberalcentristai savo plaštakę J. Čekuolį išsiuntė iš sąrašų į Europarlamentą. Kandidatai į prezidentus skirtingai pradėjo kampaniją – Petras kovoja už lietuviškus pasėlius, o Česlovas – už taiką.
Kaip dešinieji kelia Uspaskicho reitingus
Vagnorius Uspaskichą nemokamai pasiuntė į Baltarusiją, konservatoriai pasiuntė dar toliau – į Archangelską.. Bet Viktoras atsakęs, jog į dvi keliones vienu metu negali išvykti, konservatoriams pasiūlė apsilankyti pas psichiatrą.
Tokiais veiksmais konservatoriai tik kelia Uspaskicho populiarumą. Juk tai patvirtina tai, ką sako Viktoras. O jis sako, kad valdžia per visus keturiolika metų vogė, o dabar bijo, kad Uspaskichas neleis jiems vogti. Todėl tie, kurie buvo valdžioje, nori išguiti Viktorą iš Lietuvos. Bet nepavyks.
Čia lygiai taip pat kaip su Pakso kritika – kuo labiau kritikuoji dabar jau po prokuratūras skrajojantį Lietuvos tvarkdarį, tuo labiau gausini jo rėmėjų gretas ir keli jo šansus tapti prezidentu (jau kalbama, kad Konstitucinio Teismo sprendimas bus palankus R. Paksui). Juk galim prisiminti, kuo baigės per praeitus prezidentinius rinkimus konservatorių siūlymas Paksą paskelbti šventuoju ar sukurti prieš jį frontą. Tai buvo tik į naudą Paksui, nes parodė, kad “elitas” jo bijo, o tai reiškė, kad reikia balsuoti už viltį ir tikėjimą.
Taip ir dabar tokie pasiūlymai pasivažinėti tik pila vandenį ant V. Uspaskicho malūno. Nemokamais bilietais Viktorui galime tik kilimą į premjero postą nutiesti. Taip jo nenugalėsi. Juolab kad pats Uspaskichas su konservatoriais elgias kaip su vaikais – parėmė P. Auštrevičių ir gausybė nesutarimų partijos viduje.
Žymiai rimtesnė R. Juknevičienės iniciatyva dėl paslėptos reklamos žiniasklaidoje. Aišku, vargu, ar tokius dalykus galima išgyvendinti: negali uždrausti Uspaskichui dalyvauti “Teisme”, ar per televizorių rodyti burtininkę, kuri pranašauja pergalę moteriai. Lieka vienintelis kelias – visuomenės švietimas. Tačiau labai gaila, kad politikai visuomenės švietimu susirūpina tik tuomet, kai visuomenės nuotaikos krypsta ne jų naudai.
Pakilo produktų ir populistų kaina
J. Čekuolis prisipažino, kad norėjo gyventi kaip plaštakė, bet bankas neleido – pareikalavo grąžinti paskolą. Kalbama, kad Čekuolis prasilošė kazino. Aišku, tai jo reikalas, tačiau ar panašus likimas neištiks daugelio žmonių, kurie pasiėmė paskolas ir tų, kurie nežaidžia kazino. Juk atėjus Europai pakilo kainos. Kai kas sako, jog po mėnesio turėtų kristi. Bet kas bus, jei nekris?
Galima kaltinti prekybininkus, kaip tai daro Lietuvos ąžuolas A. Brazauskas, galima kaltinti žurnalistu, kad jie kelia paniką, bet tai kainų nemažina. Tad jei nekils atlyginimai, pakils žmonių nepasitenkinimas.
O populistai tuo pasinaudos. Spėju, kad Uspaskichas jau dabar į savo rinkiminę strategiją įtraukią klausimą: “Kur “supuvęs elitas” visus nepriklausomybės metus mus vedė?” Ir iš karto atsakytų: “Į ES tik tam, kad gyvenimas pabrangtų”.
Šalia Uspaskicho, aišku, atsistos euroskeptikai su savo netremiamu klausimu: “Ar aš nesakiau?” Ir kieno pusėje atsidurs žmonių simpatijos?
Jei nebus pateikta alternatyvių visuomenės vizijų, jei tradicinės partijos nepasiūlys daugiau nei vien tik nemokamus bilietus į rytus, tuomet turėsime labai įdomų Seimą.Prieš metus buvo baiminamasi, kad Viktoras bus premjeras, Mazuronis – Seimo Pirmininkas, o prezidentas – R. Paksas. Dabar tokia vizija visiškai neatmestina.
Kokie tie pretendentai?
Ką siūlo mūsų mieli kandidatai? Česlovas Juršėnas pasišovė būti “taikos balandžiu” – ir su šūkiu “Taika ir gerovė” žvelgia iš žurnalų puslapių. Na, dar gražiai šypsos plakatuose. Ir dar giriasi savo vieninteliu turtu – šeima. Daugiau kaip nieko.
P. Auštrevičius ir toliau išlieka valdininkas – užuot siūlęs vizijas, uždegančias idėjas, jis sausai siūlo žemdirbiams deklaruoti pasėlius. Prezidentui neužtenka būti žemdirbių patarėju – reikia daugiau. Reikia uždegti žmones didesniems tikslams nei pasėliai. Tai supranta net žemdirbiai.
V. Adamkus tobulai kopijuoja R. Pakso rinkiminę strategiją– tai pastebėjo net ir Mauzeris su Sūrskiu. Jo įvaizdis – Gelbėtojo. Apsilanko kokiame nors probleminiame miestelyje – kad ir Didžiasalyje - susirūpina problema ir siūlo ją spręsti. Ar to pakaks laimėti rinkimus? V. Adamkus turi didžiulius šansus, bet tokia strategija duoda oponentams ginklą – galima teigti, kad Adamkus “supaksėjo”, taip jo elektoratą priversti suabejoti savo kandidatu.
Blinkevičiūtė visiškai nepasimokė iš Pakso – ji siūlo pasirašyti sutartis. Paksas tik vieną su Borisovu sudarė ir apkaltą gavo, o Blinkevičiūtė vien Kaune per tūkstantį pasirašė. Jos populiarumas auga, ir šansai sugiedoti gulbės giesmę šiuose rinkimuose didžiuliai.
Tačiau rinkėjas nori ne vien to, ką siūlo pretendentai. Rinkėjas tikisi geresnės ateities, jis nepatenkintas dabartimi. Jam reikalinga alternatyva. Nei vienas pretendentas to nesiūlo. O galėtų pasimokyti iš Uspaskicho. Jis siūlo alternatyvą, ir žmonės juo tiki.
Visa bėda yra ta, kad nei vienas kandidatas, nei viena partija negali pasiūlyti argumentuotos, nepopulistinės Lietuvos ateities vizijos, kuri patrauktų žmones. Negalima apsiriboti kosmetinėmis reformomis, abstrakčiomis frazėmis. Reikia naujos vizijos. Jos niekas nesiūlo. Štai kur Lietuvos bėda.
Spėju, kad tokios programos ir nebus, nes štabai užsiėmę rinkimine kova, o ne programų kūrimu. Galima lengvai prognozuoti, kaip vyks tolimesnė rinkiminė kampanija. Iki pirmojo turo kovos ne dešinieji kandidatai su kairiaisiais, bet P. Auštrevičius su V. Adamkumi, o Č. Juršėnas su K. Prunskiene ir V. Blinkevičiūte. Logika paprasta – balsus galima paveržti iš savų, o ne iš svetimų. Todėl P. Auštrevičius balsus gali atimti tik iš Adamkaus. Kaip Blinkevičiūtė atėmė iš Juršėno (jos reitingas išaugo, o Juršėno sumažėjo).