Populizmas tapo didžiausiu vidaus ir išorės priešu. Sausio 13-osios minėjimo proga populistus pliekė tiek Artūras Paulauskas, tiek Algirdas Brazauskas.
Tad kaip atsitiko, kad stovint ant Europos slenksčio mūsų didžiausia politikos problema tapo populizmas.
Daug kas sako, kad neišspręstos socialinės problemos sudarė sąlygas atsirasti populizmui. Taip. Tačiau čia reikia pažymėti, kad, pagal sociologinius tyrimus, lietuviai vis dar per daug tikisi iš valdžios. Nori, kad jais pasirūpintų, duotų darbą. Deja, tai, kas buvo galima sovietiniais laikais, nebeįmanoma kapitalizmo sąlygomis. Todėl automatiškai kiekviena partija, atėjusi į valdžią, tapdavo bloga ir po kitų rinkimų jau turėdavo tūnoti opozicijoje.
Tokia terpė tapo kone ideali naujoms ir populistinėms partijoms. Taip atsirado Naujoji sąjunga, vėliau Liberalų demokratų partija, o dabar turime populiariausią Darbo partiją, kurios programos niekas nežino, nežino ir kam ji atstovauja, tačiau visiems gerai žinomas jos vadas Viktoras Uspaskichas.
Tiesa, atidžiau pasižiūrėjus galima suabejoti, kas iš tikrųjų partijai vadovauja - Uspaskichas ar Agurkichas. Juk Uspaskichas elgiasi taip, kaip ir jo personažas iš “Dviračio žynių”. Savo kritikos taikiniu pasirinko ne ką kita, o Seimo narį Algimantą Salamakiną, kurį vadina jo personažo “Dviračio šou” vardu - Salamakakinu. Ir kritikuoja taip, lyg Salamakinas būtų ne realus politikas, o tik televizijos laidos personažas.
Žodžiu, žmonės susitikimuose su Uspaskichu pasijunta žiūrintys “Dviračio žynias”. Kadangi patinka “Dviračio žynios”, patinka ir Upaskichas ar Agurkichas. Dabar jau nebeaišku, kuris iš jų, nes matome užgimstantį naują politinės realybės šou žanrą, kai realus asmuo pradeda elgtis taip, kaip ir jo personažas televizijos laidoje.
Tokiems politikams yra dar kitas pavadinimas - tai pramoginiai politikai. Jie neužsiima tokiais niekais kaip įvairių strategijų rengimas, programų rašymas, nesiūlo įstatymų ir net negalvoja, kaip būtų galima spręsti žmonių problemas. Jie populiarumą pelnosi atlikdami pramoginę funkciją: tampa skandalingi, netikėti, įžūlūs, linksmina žmones elgdamiesi lyg humoro laidų personažai. Deja, tokių Lietuvoje yra ne vienas.
Todėl suprantamas tiek Seimo pirmininko, tiek Vyriausybės vadovo susirūpinimas.
Tačiau čia galime klausti: o ką padarė valdžios institucijos, Seimas, tradicinės partijos, kad būtų išvengta populizmo?
Juk niekas nekreipė dėmesio į Vytauto Šustausko “ubagų” maršus, o kai jis tapo Kauno meru, tai buvo tik proga pasijuokti iš kauniečių. Šustauskui persikėlus į Seimą visi nusprendė, kad tai išsišokėlis, vertas atlaidaus šypsnio.
Kai vyko prezidento rinkimai, socialdemokratai tylėjo, kad vienas kandidatas į kairę ir į dešinę dalija populistinius pažadus. Tikriausiai todėl, kad laikė jį dešiniuoju ir manė, kad tai ne jų problema. Reikėjo, kad toks populistas atsirastų kairiajame flange.
Dabar politikai kalbėdami apie pilietinę visuomenę teigia, kad susipratę piliečiai būtų tas stuburas, kurio nesulaužytų jokie populistai. Tačiau ką šie politikai padarė, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje būtų stipresnė? Beveik nieko. Į pilietinės visuomenės idėjas buvo žvelgiama taip pat atsainiai, kaip ir į populizmą.
Todėl ir turime tokią situaciją, kai prezidento ir Seimo konfliktas pasiekė akligatvį, o populizmas tapo pagrindine politine realybe. Politikai yra bejėgiai išspręsti šią situaciją. Todėl jiems belieka tikėtis, kad pilietinė visuomenė, kurią ilgą laiką ignoravo, į kurią žvelgė su lengva pašaipa, vis dėlto nesileis taip lengvai apgaudinėjama.
www.lrt.lt
