Apie popiežių Joną Paulių II – ąjį per paskutines dienas daug parašyta ir pasakyta - tai žmogus, sugriovęs sovietinę imperiją, tiesęs tiltus tarp įvairių tautų, religijų ir kultūrų. Nesiruošiu kartoti tų pačių frazių.
Man įdomu mūsų visuomenės reakcija į šią žinią. Popiežiaus mirtis nebuvo netikėta – visi žinojome, kad Jonas Paulius II-asis sunkiai serga, girdėjome Vatikano pranešimas, kad Šventasis tėvas jau liečia Jėzų Kristų.
Tačiau paradoksas: atrodo, kad ši žinia mus užklupo nepasiruošusius. Kai kurie mūsų aukščiausi politikai neskubėjo pareikšti savo užuojautos, nors tai padarė visi pasaulio galingieji, įvertindami Jono Pauliaus II-ojo įnašą kuriant dabarties pasaulį. Bažnyčios, kaip rašė naujienų agentūros, buvo tuščios, nes tikintieji nebuvo kviečiami į jas. O komerciniai kanalai savo programos net nebandė koreguoti.
Atrodo, kad visi galvojo, jog mirus popiežiui gyvenimas tęsis lygiai taip pat kaip ir anksčiau. Tačiau kai buvo paskelbta ši žinia, visi nuliūdo, lyg būtų netekę kažko iš artimųjų. Ir kai pasaulis gedėjo Jono Pauliaus II – ojo, - italai netgi atidėjo visas varžybas ir pasilinksminimus, - mūsų nepasiruošimas badė akis. Kažkaip pasijutome nepatogiai, tad sekmadienio pabaigoje buvo pranešta, kad Lietuva gedės tris dienas, o komercinės televizijos pirmadienį pradėjo keisti savo programą.
Aišku, galima sakyti, kad tai apnuogina mūsų visuomenę: nors dažnokai bandome puikuotis prieš taip vadinamuosius „sugedusius vakarus“, tačiau šį kartą mūsų elgesys tikrai nebuvo pats geriausias. Juk Vilniaus arkikatedroje pirmasis užuojautą dėl popiežiaus mirties pareiškė šveicarų turistas.
Tačiau nesiruošiu pamokslauti. Gal ir gerai, kad mes nebuvome pasiruošę, jog galvojome, kad gyvenimas tęsis lyg nieko nebūtų įvykę. Gali būti, kad iš anksto suorganizuoti renginiai būtų padvelkę oficialumu. O svarbiausia – jie galėjo paslėpti, jog sustoti, pagalvoti apie tai, kokiomis vertybėmis mes vadovaujamės savo asmeniniame gyvenime, reikia visų pirma mums patiems. Juk galbūt nebūtume pajutę to nejaukumo, kad kažką darome ne taip.
Tikiu, jog daugelis sužinoję apie popiežiaus mirtį, galvojo ne vien tik apie kasdieninius savo vargus ir rūpesčius. Man regis, kad popiežiaus mirtis privertė daugelį iš mūsų susimąstyti šiek tiek daugiau – ar tikrai visuomet gyvename taip, kad mums vėliau nebūtų gėda, kad nejaustume vėliau kaltės dėl savo poelgių, pagaliau, ar mes visuomet esame pakankamai atidūs savo artimui.
Ir jei apie tai pagalvojome, tai jau yra daug. Juk Popiežius Jonas Paulius II-asis nugyveno savo gyvenimą, siekdamas, kad šis pasaulis taptų geresnis ir teisingesnis.
Aišku, nesu naivuolis, kuris tikėtų, jog per vieną naktį visi pasikeitėme. Ne, tačiau juk tai, kad susimąstėme, ką mums kiekvienam reiškia popiežius ir jo propaguotos vertybės, yra gera atspara kurti geresnę ir teisingesnę visuomenę. Tam, kad mūsų visų gyvenimas būtų šviesesnis. O apie tai ir svajojo Jonas Paulius II-asis.
