Savaitė - beveik jokių skandalų. Negi A. Poplavskio namą prilyginsi keturių nykštukų stebuklinei kelionei į Baltarusiją. Todėl iš pradžių savo žvilgsnį nukreipiau į amžinuosius dalykus: kalėjimą, Prezidentūrą ir Disneilendą, o paskui į laikinuosius: elitą bei V. Petkevičiaus knygos poveikį V. Uspaskicho partijai.
Kuo Lietuva panaši į kalėjimą, o Prezidentūra - į Disneilendą?
Štai sužinojome, kad kiekvienoje seniūnijoje dirbs kraštiečių tarybos, kurios žinias perduos Prezidentūros darbuotojams, o reikalui esant ir tiesiogiai pačiam prezidentui (http://www.omni.lt/?rask$9359_84776$z_125692). Iš pirmo žvilgsnio idėja sveikintina: aukščiausia valdžia artinama prie žmonių. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Čia matau bent kelis pavojus.
Iki galo įgyvendinus šią idėją, prezidentas tampa viską matančiu, girdinčiu ir sprendžiančiu ne tik užsienio politikos prioritetus, bet ir tai, kokią Balbieriškio gatvę asfaltuoti pirmiau, panoptikumo šeimininku. Priminsiu - panoptikumo idėja atsirado dar XVIII amžiuje, kai mąstytojas Jeremy Benthamas siūlė taip suprojektuoti kalėjimą, kad visas kameras ir juose esančius kalinius būtų galima matyti iš vieno punkto. Naująjį kalėjimą pavadino panoptikumu. Logika paprasta: kai žmogus yra matomas ir žino, kad yra matomas, tuomet jis stengiasi elgtis gerai ir taip pasitaiso. Ar ne panaši logika ir pagimdė kraštiečių tarybas? Tačiau jei taip, tai visa Lietuva iš Prezidentūros įsivaizduojama kaip kalėjimas.
Na, jei jau taip, tuomet Prezidentūra tampa panaši į Disneilendą. Ne todėl, kad ten dirba skardžiabalsis ir visuomet pasiruošęs palinksminti Sigutis Jačėnas. Stebėdamas Prezidentūros darbą, vis prisimenu prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o mintį, kad Disneilendas egzistuoja tam, kad užmaskuotų, jog visa Amerika tapo vienu dideliu Disneilendu. Taip ir Prezidentūra egzistuoja tam, kad maskuotų, jog Lietuvoje politinės realybės jau nebeliko - šou ir interesai tapo vieninteliais orientyrais.
Tačiau ne prezidentūriškių įsivaizdavimai (nors ir kokie įžeidūs Lietuvos piliečiams jie būtų) yra nemaloniausias dalykas - blogiausias šio reikalo aspektas yra tas, kad taip ardomas pasitikėjimas piliečių savivalda. Iš tiesų juk peršama mintis, kad prezidentas viską turi žinoti, jog net ir žemiausiu lygiu be prezidento įsikišimo negalima išspręsti vietos problemų. Tai taip artima daugeliui lietuvių, kuriems iniciatyva ir atsakomybė vis dar svetima (todėl ši kraštiečių idėja gali sėkmingai prigyti).
O aš manau, kad kaip tik reikia stiprinti vietos savivaldas, aktyvinti piliečius, skatinti juos pasitikėti savo jėgomis. Tik tuomet, kai išmoksime patys spręsti savo kiemo problemas, nesitikėdami, kad už mus jas išspręs kas nors aukščiau, galime tikėtis geresnio gyvenimo. Tai ne mano susigalvojimas, tai teigia socialiniai mokslai.
Antra, kraštiečių tarybos gali lengvai virsti skundikų tarybomis: juk taip malonu vidinius konfliktus sutvarkyti pasitelkus daugeliui seniūnų mistinę Prezidentūros valdžią.
Trečia, menka nauda gali būti iš šių tarybų, nes labai galimas dalykas, kad šios tarybos išvirs į dar vieną psichologinės pagalbos telefono atitikmenį (o gal ir į “TV pagalbos”, jei apie šias kraštiečių tarybas periodiškai bus pranešama per televizijas). Žmonėms pirmiausia reikia paguodos, reikia, kad juos kas nors išklausytų. O per kraštiečių tarybas prezidentas tampa guodėju, žmonių bėdų klausytoju. Nors iš tiesų tai jis panašėja į popiežių, kuris savo tarnus siunčia į provinciją su leidimu išrišti jų nuodėmes. Tiesa, kitaip nei popiežiaus, prezidentas dar viską mato ir girdi (juk jis yra panoptikumo šeimininkas). Tačiau kadangi Rolandas Paksas ne popiežius, tai naudos iš viso šio reikalo labai mažai: nuodėmės vis tiek nebus išrištos.
Aišku, “pijarinės” problemos bus išspręstos: kai tavęs išklauso prezidentūriškiai, o gal net ir pats prezidentas, tu amžiams jiems liksi dėkingas. Ypač jei save laikai “mažu žmogeliu”. Jau rašiau, kad libdukai pretenduoja į Motinos Teresės vaidmenį - jei kas nutinka, jie susirūpina ir paguodžia spaudos pranešimais. Atrodo, kad prezidentinės partijos pėdomis seka ir pats prezidentas - jis nori tapti vyriausiuoju Lietuvos išklausytoju ir guodėju.
Tad gal šiuo žingsniu tik siekiama pakelti smunkančius prezidento reitingus? O štai čia ir yra didžiausia R. Pakso nesėkmė: jis taip įsisuko į viešųjų ryšių sūkurį, kad niekaip neatskirsi, kur realūs darbai, kur tik tuščiaviduris “pijaras”. Tačiau tokia jau Disneilendo paskirtis: maskuoti, kad nebeliko realybės, jog viskas, kaip sako senukas Baudrillard’as, tik simuliakrai.
Ir tikrai ne žurnalistai su komentatoriais dėl to kalti.
Kaip V. Petkevičiaus knyga prisideda prie V. Uspaskicho partijos sėkmės
Šį šeštadienį susikurs Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Laikraštyje perskaičiau jo kreipimąsi: rašoma apie korupciją, sklypų dalybas, asmeninius interesus ir, aišku, neįgyvendintus Lietuvos žmonių lūkesčius. Akivaizdu, kad jis žengia R. Pakso pramintu keliu: tie, kurie viršuje, yra korumpuoti ir parsidavę, o štai naujoji partija gins pamintųjų ir pažemintųjų teises. Akivaizdu ir tai, kad ši partija pretenduoja į tą patį elektoratą, kuris paprastai balsuoja už socialdemokratus (jau vien ką reiškia Darbo partijos pavadinimas). Į tą patį elektoratą taikosi ir libdukai. Tik jį patraukti naudoja skirtingas strategijas: socdemai socialiai orientuotu biudžetu globoja Lietuvos žmones, libdukai - juos guodžia savo spaudos pranešimais, o Uspaskichas pasiryžęs vesti į kovą. Kuri strategija - tėviška (socdemų), motiniška (libdukų) ar jaunuoliškai maištinga (ar tiesiog šiek tiek chuliganiška?) - bus sėkmingesnė? Šiandien dar sunku pasakyti, bet rinkimai parodys. Kaip ir parodys, kokia yra mūsų visuomenė.
Tačiau įdomus kitas dalykas.Vytautas Rubavičius savo komentare (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_125648) atkreipė dėmesį, kad naujos partijos geriausias ginklas į valdžios Olimpą. Tai savo laiku padarė Artūras Paulauskas, tai pakartojo Paksas, tuo keliu žengia ir Uspaskichas. Tačiau kodėl šie žmonės nedarė karjeros jau politiniame elite įsitvirtinusiose partijose (kaip, sakykime, Artūras Zuokas)? Žvelgiant plačiau į šį naujų partijų kūrimo procesą, galima tai traktuoti kaip dešimtmetį politikos nuošalėje buvusių verslininkų, visuomenininkų norą įsiveržti į politinį elitą.
Tačiau tam, kad naujieji ateitų, reikia galutinai sukompromituoti, o paskui ir nušluoti dabartinį elitą, kurio šaknys, kaip visi gerai pamename, siekia Sąjūdžio laikus. Tad šiame kontekste labai įdomi rašytojo Vytauto Petkevičiaus knyga “Durnių laivas”, kurioje visus iš eilės - nuo Landsbergio iki Brazausko - “demaskuoja” (kas supaisys, kur jis rašo rimtai, o kur paistalioja nesąmones). Ši knyga fundamentali tuo, jog ji parodo, kad visi tie, kurie tuo metu pradėjo savo karjerą, yra menkystos, korumpuoti ir “supuvę”. Šia knyga užsimota demaskuoti ne atskiras asmenybes, bet visą dabartinį politinį elitą. Štai kodėl ji taip naudinga Uspaskicho partijai - ji parodo, kad visi dabartiniai politikai neverti būti valdžioje. Reikia naujų. Tokių kaip Uspaskichas ar Paksas. Tad visai nenuostabu, kad iš rašytojo buvo prašyta autografo R. Paksui. Ši knyga puikia atitinka jo rinkimų strategiją - parodyti, kad visas elitas (išskyrus jį patį) yra supuvęs.
Taigi ar dabartinis politinis žaidimas nerodo, kad keičiasi kartos, keičiasi grupės? Ir keičiasi radikaliai - kuriant naujas partijas bei siekiant paimti valdžią iš esmės. Jei taip, tai tuomet galime sakyti, kad išgyvename naujus Sąjūdžio laikus. Tuomet irgi revoliucingai pasikeitė elitas. Į tą traukinį nepatekusieji puikai išmoko vieną pamoką: reikia revoliucijų, kad ateitum į elitą. Ar nuo to geriau mums, - kitas klausimas.
