Premjeras Algirdas Brazauskas niekieno neverčiamas prisipažino nežinąs, kas valdo Lietuvą, o visa šalis pradėjo šaipytis, kaip čia atsitiko, kad ministras pirmininkas iš “Lietuvos ąžuolo” tapo naiviu Nežiniuku. Tačiau šaipytis tikrai neverta.
Šaipytis nedera ne vien dėl to, kad mandagumas neleidžia, tiesiog Brazauskas nejučia atskleidė tikrąją padėtį Lietuvos politikoje.
O ta padėtis tokia: mes neturime viešojo gyvenimo. Jis jau seniai privatizuotas. Privatizacija įvyko ne tik mūsų ūkyje, bet ir mūsų sąmonėje. Partijos ir politiniai lyderiai retai pagalvoja apie bendrą interesą.
Partinė karjera tapo savo ar kitų asmeninių reikalų tvarkymo priemone, - tas pats verslas, tik pridengtas demokratijos šydu. Ko eiti į partiją, jei ne sutvarkyti savo (ar kitų) asmeninių reikalų? Tokia logika veikia daugelio politikų galvose. Tai puikiai atskleidė išviešinti kai kurių dabar jau buvusių parlamentarų telefoniniai pokalbiai.
Štai ir yra svarbiausia problema, privedusi iki dabartinės krizės: viešojo gyvenimo privatizacija. Partijos, kurios turėtų atstovauti savo rinkėjams, apie tai net negalvoja. Jos “pašauktos” kitiems tikslams.
Štai kodėl Algirdas Brazauskas, užuot suskatęs spręsti iškilusias problemas, atsainiai skėstelėjo rankomis. Jis pripažino, kad viešojo gyvenimo Lietuvoje nėra. O kai viešojo gyvenimo nėra, tuomet neaišku, kas ką valdo - Zuokas Vilnių ar Janukonis Zuoką. Neaišku net pačiam Brazauskui.
Tačiau nereikia visko suversti politikams. Jie tik iliustruoja, kokia yra mūsų visuomenė.
Būtent visuomenė. Nereikia visų šunų sukarti tik ant politikų ir verslininkų. Mūsų visuomenė pati sukūrė sąlygas viešajam gyvenimui privatizuoti. Ne tik tarp politikų, bet ir tarp daugelio mūsų visuomenės narių vyrauja nuostata, kad galima nesiskaityti su priemonėmis, siekiant savo asmeninių tikslų.
Štai Europoje esame pirmieji (aišku, jei Europai nepriskirsime Baltarusijos) pagal nuostatą, kad jei tik yra galimybė, mokesčių galima nemokėti. Melui dėl asmeninių interesų irgi esame vieni iš atlaidžiausių Europoje; kyšio ėmimą, naudojantis tarnybine padėtimi, taip pat pateisiname. Labiau už mus tai pateisina tik Slovakijoje, Vengrijoje ir Čekijoje.
Sociologai kalba apie pilietinę moralę. Tyrimai rodo, kad ji labai menka ir lyginant nuo Nepriklausomybės pradžios dar labiau sumenko.
Šiuo požiūriu esame dviveidė visuomenė - piktinamės korumpuotais politikais, tačiau patys pateisiname kyšių davimą, jei tai padėtų sutvarkyti savo asmeninius reikalus.
O ką slepia visų gerai žinomas įsitikinimas, kad visi valdžioje yra vagys? Ogi ne tik pasipiktinimą, bet ir pavydą - esantys valdžioje gali lengvai susitvarkyti gyvenimą, todėl visi taip ir trokšta patekti į valdžią. Štai kodėl vyrauja tokia pagarbi baimė išvydus aukštą valdininką ar politiką. Jie nekenčiami, tačiau labai norima atsidurti jų vietoje. Norima užimti jų vietas ne tam, kad būtų pakeista sistema, o tam, kad ta sistema būtų pasinaudojama savo asmeniniams tikslams.
Tad ar galime pasitikėti Darbo partija, kuri skelbia, kad viskas per keturiolika Nepriklausomybės metų buvo blogai, o jiems atėjus į valdžią viskas bus gerai. Tačiau ar tie žmonės nėra valdomi lygiai tokios pat logikos: valdžią reikalinga tam, kad būtų sutvarkyti jų pačių asmeniniai interesai.
Dabar daug kalbama apie įstatymus, kurie pažabotų tiek verslininkus, tiek partijas. Tačiau viso gyvenimo įstatymais nesureguliuosi. Nesureguliuosi ir kodeksais. Reikalinga pilietinė moralė - supratimas, kad tam tikri standartai turi būti taikomi ne tik kitiems, bet ir sau.
