XIX amžiuje turėjome vargo pelę - Simoną Daukantą, laisvalaikiu rašiusį Lietuvos istorijas, o XXI a. Lietuva užsiaugino jau dvi - Mauzerį ir Surskį. Politologus ir šiaip visuomenės kritikus pliekia politikai, kad šie neobjektyvūs, o Mauzerio ir Surskio nešališkumu niekas neabejoja. Politologus kaltina neišmanymu, o apie Mauzerio ir Surskio išsilavinimą nutylima. Politologai kaltinami parsidavimu, o Mauzerio ir Surskio moralinis tyrumas nekelia jokių klausimų.
Taigi peliukai Mauzeris su Surskiu yra geriausi politologai “ant Lietuvos”? Tad kur jų sėkmės paslaptis? Aišku, pirmiausia tai puiki Algio Ramanausko-Greitai ir Rimo Šapausko vaidyba, kuri peliukus paverčia šių laikų herojais. Tačiau yra ir dar keli aspektai, apie kuriuos norėčiau pakalbėti.
Viktoras Uspaskichas prieš Rytį Ciciną
Peliukai apnuogina vieną labai svarbių mūsų tikrovės aspektą - politika tapo popkultūros dalimi.
Tai jau seniai žinoma ir kuo toliau, tuo labiau šou principai įsigali politikoje. Tačiau mūsų bėda ta, kad Lietuvoje beveik nėra popkultūros.
Juk kokias popžvaigždes turime? Na, įmitusį lotyno kaunietį Ciciną su savo blizgančiu kostiumu. Tačiau kur jį sekiojantys paparacai? Kodėl jis publikos nemaitina visokiausiais gandais apie savo gyvenimą? Ar jis sukelia skandalus, apie kuriuos kalbėtų visa Lietuva? Ne.
Ir tai yra didžiausia mūsų popžvaigždė, nes kiti popkultūros veikėjai kur kas blankesni. Jie nekelia jokių revoliucijų, jie nekovoja nei už vaikų, nei už homoseksualų teises, jie nerenka aukų karo aukoms.
Kas daugiau? Lietuvių kino kaip ir nėra, o ir tie filmai, kurie pastatomi - labai jau lietuviški - ilgos pauzės, mąslūs veidai, vieniši medžiai. Atrodo, kad bet koks veiksmas filme sukelia neišpasakytą skausmą scenaristams, režisieriams ir aktoriams. Vieniši medžiai ir nuo mąstymo ištįsę veidai gal ir dvasingi, bet jie negali tapti žvaigždėmis.
Žvaigždes gal kiek atstoja televizijos veidai - bet ir tarp jų nėra tokių ekstravagantiškų, kurios kiek ilgiau prikaustytų publikos dėmesį.
Aišku, galima sakyti, kad čia Lietuva ir niekas neturi pinigų žvaigždėms “įsukti”. Tai irgi tiesa, tačiau liaudžiai reikia pramogų ir savo herojų. Herojų, kurie nuolat trauktų mūsų dėmesį, apie kuriuos kalbėtume prie alaus bokalo, kurių nekęstume, kuriuos mylėtume, iš kurių šaipytumės. Vakaruose iš dalies tokių herojų vaidmenį atlieka popžvaigždės. Mes panašių neturime.
Tačiau šventa vieta tuščia nebūna. Ją užėmė, savaime suprantama, politikai. Tik jie vieni sugeba išlaikyti mūsų dėmesį.
Tik jų gyvenimas - ką valgo, su kuo miega ir su kuo nemiega - mums labai įdomus. Juk pažvelkime į Uspaskichą - jis ryškiausia popžvaigždė, nukonkuravusi patį Ciciną. Jis beveik kiekvieną diskusiją paverčia šou - tai patinka žiūrovams, nes galima pastebėti, kad tų laidų, kuriose jis dalyvauja, reitingai pakyla keliais procentais.
Vakaruose yra itin populiarūs šou, kuriuose šaipomasi iš popžvaigždžių. Pas mus to negalima net įsivaizduoti, nes juk ironizuoti galima tai, apie ką visi kalba.
Tad lieka politikai - mūsų laikų herojai. O peliukai su savo ausytėmis tik apnuogina mūsų tikrovę - politika užėmė popkultūros vietą. Juk ką daugiau galima ironizuoti?
Karaliaus juokdariai
Tačiau iš politikų šaiposi ne tik peliukai. Tačiau kodėl Mauzeris su Surskiu tai daro sėkmingai, o kiti - ne?
Aišku, pirmiausia šios pelės mėgsta šniukštinėti - jų dialoguose atsispindi politikų užkulisinės šnekos. Tad žmonės, kurie klausosi peliukų, kartu gauna ir įdomią informaciją apie politikų planus. Tiesa, gal ne visuomet atpažįsta, kur yra tikra, o kur išgalvota, bet kai vienas ar kitas gandas įgauna politinį pavidalą, žmogaus pagalvoja: “Bet juk peliukai, kalbėję prieš keletą dienų, buvo teisūs”.
Antra, peliukai Lietuvoje atlieka karaliaus juokdario vaidmenį. Jų humoras apnuogina politinę tikrovę. Jie atskleidžia tai, ko nesugeba pasakyti politologai arba jei ir pasako, tai įvelka į sudėtingą sąvokų raizginį. Aišku, būdami personažai jie gali sau leisti daugiau. Peliukai “žmonių kalba” pasako tai, kas šnekama prie alaus bokalo ar “čerkos”. Jie yra liaudies balsas ir žmonės tai atpažįsta. Todėl juos ir mėgsta, todėl jie visuomet bus geresni už visus Lietuvos politologus kartu sudėjus.
Peliukų stiprybė - jie žaidžia ne tik metaforomis, asociacijomis, paradoksais, bet kartu ir analizuoja mūsų politinį gyvenimą. Yra ir šmaikštu, ir turininga. Todėl juos cituoja net rimti politologai (vienoje konferencijoje du politikos apžvalgininkai pabandė savo mintis pristatyti vaizduodami Mauzerį su Surskiu).
Daukantas XIX a. turėjo misiją - parašyti “visą teisybę” apie Lietuvos istoriją. Mauzeris su Surskiu XXI a. sako “visą teisybę” apie Lietuvos politiką. Skirtumas tik tas, kad Daukanto XIX a. beveik niekas neskaitė, o peliukus XXI a. žiūri ir klausosi beveik visa Lietuva.
