Ilgai buvęs jaunas ir perspektyvus politikas Artūras Paulauskas gali pasidžiaugti, jog šventė atėjo ir į jo kiemą – jis vėl gali tapti populiarus ir mylimas politikas. Jei renesansai žinomi žmonijos istorijoje, tai kodėl negali jų nutikti ir socialliberalo gyvenime? Juolab kad jo kolega dabartinis prezidentas R. Paksas tai jau išgyveno.
A. Paulausko bėdos
A. Paulauskas keistas politikas. Kažkada, per 1997 metų prezidento rinkimus, jis buvo toks populiarus, kad vos nenugalėjo Valdo Adamkaus. Po to sukūrė partiją, atėjo į Seimą, tapo Seimo pirmininku, o jo populiarumas vis krito. Galiausiai susimovė per 2003 metų prezidento rinkimus, ir visi jį kaip politiką jau palaidojo.
Atrodė, kad A. Paulauskas praleido visas jam likimo pasiūlytas progas ir amžiais liks politikas be penkių minučių – vis ko nors pritruks.
Tačiau iškilo prezidentinis skandalas. A. Paulauskas užėmė kietą poziciją “kietos rankos” šalininko R. Pakso atžvilgiu. Atrodė logiška, kad tie, kurie puls susikompromitavusį prezidentą ir jo aplinką, gaus visuomenės simpatijas.
Tačiau viešosios nuomonės apklausos pasirodė negailestingos. Žmonės nusivylė R. Paksu, bet nepradėjo geriau galvoti apie A. Paulauską. Krito abiejų reitingai.
Praeitų metų rudenį šventė dar toli buvo nuo Tarandės. Tačiau dabar, regis, išaušo ta diena, kuomet Artūras Paulauskas gali išnaudoti savo kozirį.
R. Pakso pasispęsti spąstai
R. Paksas ir jo patarėjai sėkmingai kovoję su savo politiniais oponentais viešųjų ryšių erdvėje patys sau paspendė spąstus. Jie eskalavo mintį, jog skandalas yra korumpuotų politikų sąmokslas: R. Paksas panoro įvesti tvarką, deja, korupcijos gyvačių lizdas pasirodė per stipriai suraizgytas net ir jo žemaitiškoms rankoms. Taigi R. Pakso šalininkai įkalė į galvą, kad visas šis skandalas yra politikų korupcijos reikalas.
Tačiau dabar tai gali atsisukti prieš jį patį, kuomet M. Laurinkus pareiškė, kad Prezidentūra tapo kontrabandininkų priedanga. Tad išeina, kad tie, kurie labiausiai šūkavo apie korupciją, labiausiai buvo pažeidžiami.
“Alitos” byla irgi gali atsisukti prieš R. Paksą ir jo komandą ne tik bumerangu, bet ir visu taifūnu: ne vien todėl, kad ją paimant buvo nusižengta įstatymams. Kol Prezidentas R. Paksas su patarėjais kalba apie aukštų politikų pavardes, VSD pareiškė, jog ten tėra proprezidentinės partijos veikėjų rietenos dėl kąsnio.
Jei taip yra iš tiesų ir jei ta medžiaga bus išviešinta, tuomet visuomenės nuomonė, jog R. Paksas su savo komanda yra tikrieji korupcijos griovėjai gali stipriai susvyruoti. Ir taip išeina, kad Prezidento aplinka, kalbomis apie korupciją kasdami kitiems duobes, patys į jas ir sukris kartu nusinešdami ir patį R. Paksą.
Ir čia jau šventė keliauja į Tarandę.
A. Paulauskas gali susigrąžinti kovotojo su nusikalstamumu įvaizdį
Iš visų politikų šią situaciją gali labiausiai išnaudoti A. Paulauskas. Jis gali susigrąžinti kovotojo su korupcija ir nusikalstamumu įvaizdį, kurį iš jo buvo perėmęs nelyg estafetę R. Paksas.
Štai dar per 1997 m. prezidento rinkimus net 50 proc. Lietuvos gyventojų manė, jog Paulauskas gali sėkmingai kovoti su nusikalstamumu ir korupcija. Tuo tarpu tik 19 proc. apklaustųjų manė, kad tai galėtų daryti Valdas Adamkus. Jo, kaip teisininko, praeitis leido kurti kovotojo su nusikalstamumu įvaizdį. Ir tai buvo viena iš jo populiarumo priežasčių.
Tačiau tai jis išbarstė. R. Paksas per prezidentinius rinkimus žymiai išradingiau ir aktyviau save pateikė kaip kovotoją su nusikalstamumu. Šį įvaizdį eksploatavo ir tapus prezidentu (jo kova su žemgrobiais, korumpuotais diplomatais, susikompromitavusiais teisėjais).
Šis jo įvaizdis padėjo kuriant sąmokslo teoriją. Tačiau dabar vaizdakalių mechanizmas pradeda stipriai užsikirsti susidurdamas su tikrove. Ir visai jis gali subyrėti, jei atsirastų politikas, kuriuo žmonės galėtų patikėti, jog jis gali nugalėti korumpuotus politikus, kovoti su nusikalstamumu.
Tokiu vėl galėtų tapti A. Paulauskas. Galėtų žmonėms priminti laimėtą kovą prieš Daktarą. O tam yra gera proga, nes pats H. Daktaras lenda į viešumą, bendrauja su V. Šustausku. Teisėtvarkininkai teigia, kad nusikaltėliai bando eiti į politiką. Tad kodėl buvęs prokuroras negalėtų stoti į kovą su šiuo žalingu reiškiniu?
Ar A. Paulauskas bandys vėl iš naujo sukurti tokį įvaizdį? Ar jis taip elgsis? Laikas parodys. O jei ne – tikrai tai ne bėda, nes gera vieta niekuomet nebūna tuščia. Ją užims kas nors kitas.
O mums reikia kovotojo prieš nusikaltėlius. Daugelis žmonių jaučiasi nepelnytai nuskriausti. Žmonės pasiilgę teisingumo jausmo. Jiems svarbu, kad kaltieji būtų nubausti. Nesvarbu, kad jų padėtis nuo to nepasikeis, tačiau jie jausis psichologiškai geriau, nes pasaulyje padaugės teisybės – bent jau virtualioje įvaizdžių srityje. Todėl kovotojai su nusikalstamumu, korupcija – tikri ar tik tariami - yra tokie populiarūs. Todėl naivu tikėtis, kad subyrėjus R. Pakso įvaizdžiui ši vieta bus neužimta.
