Kuo susijusi pagonybė ir proto išėjimas iš Lietuvos? Juk dar galima klausti, ar iš viso Lietuvoje kada nors buvo proto. Tiek jau to, sakykime, kad buvo, nes anksčiau nors kiek buvo vertinami racionalūs argumentai. Dabar siūlomas tik tikėjimas. Ir tikėti siūloma net ne dievais ar dievukais, bet politikais. Tad protą išstūmė tikėjimas, o Dievą - politikai. Kuo ne naujoji pagonybė?
Tikėjimas vietoj proto
Naivuoliai mano, kad politikui reikalingi racionalūs argumentai, faktai bei įrodymai, jei norima įtikinti savo pozicijos teisingumu. Lietuvoje dabar viso to jau nebereikia. Užtenka paklausti, ar manimi tikite.
Taip klausia Lietuvos Respublikos prezidentas Rolandas Paksas susitikimuose su Lietuvos žmonėmis. O jei tuo nepatikima ir dar sykį perklausiama, susilaukiama atsakymo: “Kas norėjo mane išgirsti, išgirdo”. Kaip tai panašu į Naujojo Testamento frazę: “Kas turi ausis, teklauso!”. Lietuvos prezidentas elgiasi panašiai kaip Kristus - jis turi ištikimųjų ratą, kalba palyginimais, kreipiasi tik į tuos, kurie jį girdi, ir siūlo juo patikėti. Tačiau ar biblinis elgesys, nors ir koks patrauklus jis būtų, tinka politikui? Kuo panašus Kristus į Paksą?
Nors, kita vertus, negalime per daug purkštauti, nes R. Paksas pildo savo pažadus: per rinkimus sakė, kad grąžins tikėjimą ir viltį. Tai ir neša tikėjimą. Ir viltį, kad sąmokslininkams bus atlyginta.
Aitvarai politikoje
Beje, panašiai elgiasi ir kitas apaštalas - Viktoras Uspaskichas. Į klausimus jis turi neatremiamus atsakymus: “Aš žinau, kaip padaryti, patikėkite manimi”, “Aš gimiau doras, todėl viską darysiu gerai”. Ir dar pažeria, kad iš karto sutvarkys korupciją, nusikalstamumą, sumažins nedarbą, padidins pensijas ir algas. Todėl plati rusiška dūšia man panašesnė į lietuvišką aitvarą. Lietuvių mitologijoje buvo tokia būtybė - ji visokias gėrybes nešiodavo į namus. Uspaskichas irgi visokias gėrybes žada. Tik racionaliai nepaaiškina, kaip tai padarys. Argi aitvarų kas klausdavo, iš kur jie gėrybes neša?
Ir lietuviams aitvarai labai patinka, nes, kaip rodo sociologinės apklausos, 59 proc. žmonių tiki, kad V. Uspaskichas įgyvendins savo pažadus, ir tik 36,6 proc. tuo abejoja.
Toks beatodairiškas tikėjimas politikais man labai panašus į pagonybę. Visa tai puikiai matosi, kai pažvelgi į politinius mitingus: juk jie tapo kone mišiomis, kuriose su beatodairišku pamaldumu pasmerkiamas šėtonas (paprastai tai būna Seimas, “sąmokslininkai) ir dievobaimingai pagarbinamas savas mesijas.
Tiesa, šiais moderniais laikais “šėtonas” kartais ir apspjaudomas, kaip kad nutiko šeštadienį Artūrui Zuokui, kuris išdrįso ateiti į prezidentą R. Paksą palaikantį mitingą. Ką gi, keičiasi laikai, keičias ir elgimosi su “šėtonais” papročiai.
Politika Lietuvoje tapo religijos atmaina, o politikai - naujais mesijais ir pranašais. Nors krikščionys esame jau daugiau kaip 600 metų, tačiau sielos gilumoje esame tie patys pagonys, kuriais buvome ilgus tūkstantmečius. Tai rodo ir sociologiniai tyrimai.
Lietuviškas religingumas
Tik 4 iš 5 katalikų tiki Dievu. Taip pat tik pusė Lietuvos katalikų suvokia Jėzų kaip dievišką asmenį, o 14 proc. apskritai nėra tikri jo realumu. Tačiau 44 procentai Lietuvos gyventojų tiki reinkarnacija.
Tad, viena vertus, mes save laikome katalikais, o antra vertus tikime, kad kitame gyvenime atgimsime prezidentu, gėlele, drugeliu ar piktu sąmokslininku. Ir dar manome, kad nėra jokio Dievo ir Kristaus.
Kai taip viskas susijaukę, visai nenuostabu, kad galime lengvai patikėti ne tik burtininke Lolišvili, bet taip pat ir politikų dieviškumu. Štai kodėl politikai mesijai yra tokie populiarūs Lietuvoje. Mums reikalingas tikėjimas. Krikščionybė netinka. Reikia pagoniškų dalykų. Šiuo noru politikai ir naudojasi.
