Porą savaičių žiniasklaida tik ir rašė apie Lietuvos prezidento R. Pakso santykius su burtininke L. Lolišvili, barė ir kritikavo. Ir kardinolas A. J. Bačkis pirštu pagrūmojo. Atrodo, kad mūsų prezidentas galutinai susikompromitavo su “tualetinio popieriaus Rasputinu”. Tačiau sociologinė apklausa parodė, kad R. Pakso reitingai net nesujudėjo - kokie buvo, tokie ir liko. Štai, boba, ir devintinės.
Paradoksas - žiniasklaida ir Bažnyčia pasitikima labiausiai, tačiau tai, ką jie sako, netikima. Tad apie kokias dar ketvirtas ar penktas valdžias galima kalbėti? Tačiau kodėl taip yra? Kodėl Rolandui Paksui nebebaisi jokia kritika? Kodėl tai neatsiliepia jo reitingams? Prieš kelias savaites rašiau komentarą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_90348), kad visa Lenos Lolišvili istorija tik prisideda prie jo populiarumo. Argumentai buvo tokie: nors dauguma lietuvių save vadina katalikais, bet labai jau keisti tie katalikai. Nelabai tikima Kristaus dieviškumu, užtat reinkarnacija jiems atrodo visai tikėtina. Žodžiu, galvoje - košė. O kai viskas susipynę, tai visai nesunku patikėti ir tokiomis burtininkėmis kaip Lolišvili, kuri ne tik sakosi girdinti Dievo žodį, bet dar ir praktiškai įrodo savo galias, gydydama žmones (ar Audrys Juozas Bačkis gali išgydyti nors vieną žmogų?).
Antras aspektas - elito ir žiniasklaidos kritika tikrai negalėjo pakenkti Pakso reitingams. Prisiminkime rinkimus - iš Pakso buvo šaipomasi, tačiau tai nepaveikė žmonių ir jie balsavo už jį. Esmė ta, kad Paksas buvo pateiktas kaip tas, kuris gina paprastų žmonių interesus. Jis pagilino buvusią priešpriešą tarp tų, kurie turi valdžią, ir tų, kurie jos neturi, tarp tų, kurie linkę save įvardyti “elitu”, ir tų, kurie save priskiria “mažiems žmogeliams”. O žiniasklaida ir joje pateikiamos nuomonės kaip tik ir priskirtinos elitui. Taigi bet kokia kritika tik kėlė Pakso populiarumą. Panaši situacija susiklostė ir dabar. Paksas vis dar yra paprastų žmonių prezidentas, tad bet kokia kritika rodo, jog reikia teigiamai vertinti jo veiklą.
Štai tokie paprasti mechanizmai ir paaiškina, kodėl netikima visuotinai pripažintais autoritetais - žiniasklaida ir Bažnyčia. O Rolandu Paksu tikima. Nes jis vienas iš mūsų. Jis bent sakosi, kad atstovauja paprastiems žmonėms.
Nereikia net sakyti, kad toks savo galios pajutimas yra pavojingas. Juk patikėjus, kad tauta gali viską atleisti, galima pridirbti itin daug darbų, nepagalvojant apie padarinius. Juk ar verta deklaruoti draugystę su Lolišvili ir taip juokinti pasaulį? Toks aklas tautos pasitikėjimas reikalauja itin didelės atsakomybės. Tačiau norisi tikėti, kad toliau nebus lengvabūdiškai elgiamasi.
Rolandas Paksas kėsinasi į Algirdo Brazausko vietą
R. Paksas nėra vienišas. Juk visos nuodėmės atleidžiamos ir kitam politikui - Algirdui Brazauskui. Jis irgi toks mielas, savas, kalba, vartodamas buitinę leksiką, neatsisako stikliuko degtinės. Žodžiu, elgiasi taip, kaip mes visi elgiamės. Todėl ir mylime Brazauską. Ir atleidžiame jam visus prasižengimus - melavimus, skyrybas, santuokas ir t.t. Tautai reikia tokio numylėtinio. Iki šiol A. Brazauskas neturėjo konkurento. Dabar atsiranda pretendentas į jo vietą - R. Paksas. Ir socialdemokratų partijos strategai turėtų sunerimti. Juk iškyla klausimas - kam atiteks Brazausko pasitikėjimo kreditai, kai jis nueis nuo politinės arenos? O kas bus, jei Paksas kuo toliau, tuo labiau taps tautos numylėtiniu? O tautai dviejų šventųjų, kuriems atleidžiamos visos kaltės, nereikia. Tad Brazausko reitingai gali negrįžtamai kristi. O juk socialdemokratų partijos populiarumas didele dalimi pagrįstas A. Brazausko populiarumu. Tad kas bus, jei Paksas net iki 2004 metų Seimo rinkimų uzurpuos Brazausko vietą. Kam tuomet bus patraukli socialdemokratų partija?
