Privalėjau išsiplauti plaukus, nes vakar kelių kaimų mergaitės ,,nusivalė“ į juos rankas. Kitaip tariant, žiūrinėjo, čiupinėjo, tempė, glostė, tyrinėjo – ar mano plaukai tikri. Malavyje, kaip ir daugumos Afrikos moterų, vaikų trumpučiai plaukučiai, prie jų pripina kasytes arba nešioja dirbtinių plaukų perukus. Koks buvo mergaičių džiugus juokas, bekedenant, besklaistant mano tikrus plaukus. Paradoksas – juodaodės labai norėtų turėti tokius plaukus, kaip baltosios, o baltosios skutasi galvas plikai.
Įprasti pusryčiai, trumpas dienos aptarimas ir mes jau riedame kalnų keliais. Ryto giedra žada mums karštą dieną. O vietiniai skuba su švarkais ir megztiniais – jiems net šaltoka, nes pas juos šiuo metu yra žiemos sezonas. Po kelių valandų važiavimo pasiekėme kaimą, kuriame gyvena šios dienos šeima. Man teks su ja susipažinti, prakalbinti atviravimui. Dar mašinoms riedant kaimu, iš visų pusių pasipylė tekini vaikai. Išlipus, aplipo kaip musės medų. Kunigui Ričardui su Donatu teks iš širdies pasidarbuoti, norint suvaldyti būrį neramaus jaunimėlio, besitikinčio iš atvykėlių stebuklo. Gali būti, kad ir baltuosius žmones, ir tokias galingas mašinas jie savo gyvenime mato pirmą kartą. O stebuklą sukurti, regis, pavyko, nes filmavimo metu nesigirdėjo nė garso.
Šiandien prisiliesime prie skaudžiausios šios valstybės problemos – kūdikių ir jų mamų mirštamumo procentas yra didžiausias visoje Afrikoje. Įėjus į Pilarijos (toks šios dienos herojės vardas) namus, nustebino švara tiek kieme, tiek mažutėje trobelėje, tiek lauko tualete. Apsivilkusi tradiciniais rūbais, savo keturių metų sūnelį aprengusi švariais baltais marškinukais, ji jau laukė mūsų atsisėdusi ant savadarbio šiaudų kilimo. Pilarija prieš metus patyrė baisų skausmą – vos gimus, mirė jos antras vaikelis. Jai taip ir nebuvo paaiškinta, kokia buvo kūdikio mirties priežastis. Dabar ji vėl laukiasi – po mėnesio turėtų gimdyti. Kas ją galėtų užtikrinti, ar šis kartas bus sėkmingas?
Nėra arti pirmos medicininės pagalbos centro. Iki artimiausios medicinos punkto – trisdešimt kilometrų pėsčiomis molinais keliais. Būdama aštuntame mėnesyje tikrai nenueisi – beeidama gali ir pradėti gimdyti. O kas tada?.. Pasakodama savo išgyvenimus apie prarastą vaikelį ir baimes dėl ateinančio, Pilarija labai jaudinosi, bet iš visų jėgų stengėsi suvaldyti besiveržiančias ašaras ir aimanas. Juk šiai moteriai vaikai yra ne tik jos gyvenimo laimė, bet ir išgyvenimo garantas.
Vaikų norėtų turėti keturis – vieną mergaitę ir tris beniukus. Paklausta, kodėl daugiau berniukų, atsakė, kad mergaitės anksti išteka, nutolsta nuo šeimos, išeina į kitus namus ar į kitą kaimą, o vaikinai dažniausiai lieka arti tėvų, be to, jie yra labai reikalingi darbininkai, tėvams padedantys prie namų. Ar nenorėtų, kad jos vaikai mokytųsi, įgytų profesijas – gydytojo, mokytojo ar bet kurią kitą, kad sugrįžę padėtų ir tėvams, ir visam kaimui. Ilgai negalvojusi atsakė, kad dabar jai svarbiausia, kad vaikelis gimdant išgyventų ir augtų sveikas. Nereikia nė aiškinti, jog gyvenant tokiame baisiame skurde, tai jiems nepasiekiama, todėl tuščiai ir nesvajojama.
Toks šitų paprastų žmonių gyvenimas – šeima jiems yra didžiausia gyvenimo vertybė ir prasmė. Pasakę, kad nuvešime į artimiausio miestelio ligoninę pasitikrinti, jos akyse išvydome džiaugsmo ašaras. Ligoninėje buvome visi pamaloninti gera žinia – po patikros gydytoja pasakė, kad viskas yra gerai, kad gimdymas tikrai turėtų būti sėkmingas. Ko reikia, kad opiausia Malavio moterų ir kūdikių problema būtų išspręsta? Reikia pirmosios pagalbos medicinos centrų, ligoninių, apmokytų akušerių, gydytojų, vaistų, skiepų. Kol kas ši skurdi šalis viena pati šios skaudžiausios problemos nepajėgi išspręsti. Tik geranoriška civilizuoto, pasiturinčio pasaulio pagalba gali padaryti stebuklą – dovanoti gyvenimo viltį mamoms ir jų vaikams.
Pilarijos keturmečiui sūneliui ši diena irgi suteikė džiaugsmo. Nuo pat mūsų bendravimo pradžios berniukas baugiai glaustėsi prie mamos, buvo labai liūdnas, sėdėjo nuleidęs galvą. Parvežus Pilariją su sūneliu iki trobelės, dar užėjome pasikalbėti ir pasakyti ačiū, kad ji drąsiai atvėrė savo skausmą mums ir pasauliui. Aš padovanojau spalvinimo knygeles, spalvotus pieštukus ir kamuoliukus berniukui. Ir mūsų visų nuostabai, jis pakėlė galvą, nusišypsojo, drauge su manimi piešė, žaidė kamuoliukais, draugiškas buvo ir mūsų visai komandai.
o gero, tai buvo mažutis stebukliukas jo gyvenime – jis pirmą kartą savo rankutėse laikė gražias knygutes. Kai žvalgėmės po trobelę, kurioje tebuvo vienas kokių dešimties kvadratų kambarys, nematėme jokios knygos ar žaislo. Kiek nedaug čia vaikui trūksta iki laimės. Ir kaip nesunkiai mes tai galime padaryti. Tik trys eurai per mėnesį vaikui čia gali padėti ne tik išgyventi, bet ir suteikti viltį sveikatos, išsilavinimo.
UNICEF organizacija atvykusi į pagalbos reikalingą šalį, pirmiausia kontaktuoja su vyriausybe ir nukreipia visas savo pastangas, ten, kur labiausiai reikalinga pagalba. Skaudžios problemos, šio krašto žmonių nesuvaidintas tikrumas, stoiškumas, ištveriant žiaurią gyvenimo realybę, sukrečia ir išsprogdina – vėl iš naujo priverčia atsiverti pačiam sau, permąstyti savo gyvenimą, suteikia galimybę pasimatuoti savo moralinį ūgį. Nustembi, o drauge ir nudžiungi, kad ne tave vieną. Mašinoje važiuojame trise – aš, kunigas Ričardas ir Donatas. Rytais – ramūs, susimąstę, susitelkę ties tos dienos užduotimis. O vakare – atsiveriantys ne tik sau ir viens kitam, bet ir kažkam Aukštesniam. Atviri pokalbiai iš širdies į širdį žvaigždėto nakties dangaus akivaizdoje apvalo, brandina. Ir dovanoja artimų širdžių bičiulystės palaimą. Palaimą pajusti, kad KELYJE tu nesi vienišas, kad šalia – tau artimas, patikimas. UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto gerumo misija sustiprina geresnio gyvenimo viltį ne tik nuskriaustiems skurdžiausių
