Leidomės į Malavio pietinę dalį. Ritomės per nuogus kalnus gana ilgai. Kunigas Ričardas Doveika ir Donatas Montvydas savo telefonais gaudė vaizdus pro langus, o aš juos fotografavau akimis. Neišsitrins, nepasimes, visam laikui įsirašys į širdies atmintinę.
Ir vėl – pakelėse stovintys, tupintys ir į kelią ilgesingai žvelgiantys vaikai. Ko jie laukia? Ko tikisi? Kokios malonės? Kad jų kas pagailėtų? Kad iš dangaus pasipiltų dangaus mana ir juos visus pasotintų?... Ar ateitų žmogus ir nusivestų juos į pasakų šalį?...
Šiandien buvo filmuojamas Donato siužetas. Pakeliui apsilankėme pagrindinėje Chokwe rajono poliklinikoje. Vadovas pasidžiaugė vietos UNICEF pagalba, o mums nuoširdžiai padėkojo už pasiryžimą padėti spręsti jų skurdžią situaciją medicinos srityje.
Po kelių valandų pasiekėme kaimą, kuriame gyvena daugiavaikė šeima, kovojanti už vaikų išgyvenimą. Vos mums sustojus, vaikai, lyg pamojus burtų lazdele, pasipylė iš visų pusių būriais. Kun. Ričardas nudžiugino vaikus futbolo kamuoliais, muilo burbulais ir balionais. Ak, reikėjo matyti laimingus veidus ir žibančias akis! Sumirgėjo ryškios balionų spalvos, suvirpėjo ore muilo burbulai. Surengėme ir futbolo varžybas. Vaje, kiek džiaugsmo šūksnių, kiek klegesio... Tapo aišku, kad filmuoti bus sunku. Aš ir kunigas Ričardas buvome įpareigoti padirbėti „apsauginiais“ – nuvilioti vaikus kuo toliau ir užimti jų dėmesį, kad Donatas su filmavimo grupe galėtų įsigilinti į malaviečių šeimos problemas ir viską jautriai nufilmuoti.
Teko pasidarbuoti – drauge ir dainuoti, ir šokti, ir pasakas sekti, ir mankštą daryti, ir baletą šokti, ir sportuoti, ir vaidinti, ir eilėraščius deklamuoti, ir išmokyti oro bučinius siųsti, ir, pasidarius iš virvutės šokynę, per ją abiem su kunigu Ričardu dar ir pašokinėti. Vaikų džiugus juokas skambėjo be perstojo. Mano ir kunigo Ričardo juokas ritosi džiugiai jiems iš paskos.
Diena pilna vaikų juoko. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti. Užmiršus visus rūpesčius, su vaikais juoktis iš visos širdies. O dar, jei patikėsime psichologais, kurie teigia, kad juokas gamina vitaminą C, tai jo prisigaminome visiems metams! Su kunigu Ričardu juokavome, kad bėdai prispyrus, galėtume išgyventi – sukurtume vaikų teatrą, surastume rimtų rėmėjų, kuriems gyvenime iki pilnos laimės trūksta geros nuotaikos, juoko, džiaugsmo gyventi ir keliautume po Afriką.
Taip ir supranti, ko vaikai laukia pakelėje. Laukia žmonių, kurie turėtų jiems laiko: su jais draugautų, juos mokytų, žaistų, juoktųsi. Ir laukia ne tik Afrikoje, bet ir Lietuvoje. Jie nori gyventi drauge su tėveliais ir mamytėmis, o ne lūkuriuoti, kada jie nuo darbų atsiplėš ir ras jiems laiko... Tad, ir sėdinėja vaikai pakelėse, laiptynėse – gal eis pro šalį geras žmogus: sustos, nusišypsos, paspaus ranką, kažką gero pasakys. Ir nušvis vaiko akys, veidą nutvieks šypsena, o širdį užlies pasitikėjimas pasauliu ir tikėjimas ateitimi, kurioje yra vietoms jam ir jo svajonėms. Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Didumas“ dalinasi išmintimi: „Tai nuo tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto,/ nuo pagalvojimo balsu: turbūt, esu čia ne dėl savęs,/ turbūt esu čia dėl ko nors kito“.
Ne gailėti čia gyvenančių žmonių reikia, o jiems padėti. Tik 10 centų per dieną ne tik išgelbėtų vaiko gyvybę, bet ir suteiktų jiems galimybę mokytis, šviestis.
