Gyvenimas – lyg kopėčios
A. Kniazevas yra vienas iš nedaugelio atlikėjų, pasiekusių muzikines aukštumas (įskaitant ir pergales tarptautiniuose P. Čaikovskio konkursuose), grojant dviem skirtingais instrumentais – violončele ir vargonais. Nepaisant jį lydinčios šlovės, muzikas pripažįsta, kad meistriškumas yra nesibaigiantis procesas. „Mano nuomone, laikui bėgant aš groju vis geriau ir geriau. Yra kūrinių, kuriuos groju visą gyvenimą, bet kaskart juos atlikdamas pastebiu, kad vis geriau sekasi. Tas ir blogiausia – visada lieka vietos tobulėjimui, – kalbėjo žymus muzikas. – Prisimenu vieną frazę, kurią man yra sakęs Mstislavas Rostropovičius: „Gyvenimas yra kopėčios. Tu stovi ant tam tikro laiptelio ir su kiekvienu žingsniu žengi arba aukštyn, arba žemyn.“ Tai fantastiška filosofinė mintis, tinkanti ir menui, ir gyvenimui“, – įsitikinęs A. Kniazevas.
Šimtas koncertų per metus
Energijos ir entuziazmo kupinas 55-erių muzikas per metus sugroja apie šimtą koncertų. „Tačiau daugiau nei šimto groti nesiruošiu – tai mano galimybių riba“, – prisipažino A. Kniazevas. Vis dėlto atlikėjas griežtai atsirenka pasiūlymus groti. „Nesu sugrojęs nei vienos natos, kurios nenorėjau sugroti. Aš atmečiau milijoną pasiūlymų groti šiuolaikinius kūrinius. Atleiskite, bet gyvenimas trumpas. Aš noriu groti tik šedevrus“, – apie savo pasirinkimą kalbėjo garsus solistas.
Paklaustas, kaip jam pavyksta suderinti du visiškai skirtingus instrumentus, žymus muzikas sako, kad groti keliais skirtingais instrumentais jam yra visiškai natūralu: „Jei mes pažvelgtume į baroko ir renesanso muzikantus, matytume, kad jie visi buvo puikiai įvaldę keletą skirtingų instrumentų. Laikui bėgant šį gebėjimą mes tiesiog praradome“, – įsitikinęs A. Kniazevas.
Liga, vos nesugriovusi karjeros
Nepaisant visų pasiekimų, muziko gyvenimo nepavadinsi saldžiu – dėl netikėtai užklupusios raumenų ligos gydytojai pranašavo jam karjeros pabaigą, vėliau teko išgyventi kraupią avariją. „Aš buvau 19-os, ką tik laimėjęs P. Čaikovskio konkursą... Ir staiga – ši siaubinga liga, iš mano karjeros išmetusi dešimt metų. Penkerius iš jų apskritai negalėjau groti – gulėjau ligoninėse ir gėriau vaistus. Vėliau pamažu pradėjau atsigauti“, – slogų gyvenimo laikotarpį prisiminė A. Kniazevas.
Menininką užklupusi reta periferinių nervų ir raumenų liga sukėlė nepakeliamus raumenų skausmus, ribojo judesius ir galėjo pasibaigti visiška negalia. „Keisčiausia, kad nesvarbu, kokia siaubinga būtų ligos istorija, dabar į ją žvelgiu kaip į likimo posūkį, už kurį esu dėkingas ligai – po jos mano technika žymiai pagerėjo. Kaip tai įmanoma? Kai iš naujo paėmiau į rankas violončelę, senoji grojimo technika tiesiog nebegrįžo, ir aš daviau rankoms visišką laisvę. Taip, mokykloje tu mokaisi jas atpalaiduoti, bet liga perkėlė tai į kitą lygmenį“, – apie netikėtą ir drastišką likimo posūkį pasakojo muzikas.
Pasikeitus atlikimo technikai, padidėjo ir produktyvumas. „Dabar aš groju tokius kūrinius, kurių negroja niekas kitas pasaulyje. Galiu groti 12 valandų per parą ir nepavargti. Studentai man sako: „Po dviejų valandų pamokų pavargo rankos!” Tuomet atsakau: „Reiškia, jūs viską darote neteisingai. Galva – taip, ji gali būti pavargusi. Bet jeigu tinkamai dirbi raumenimis, jie nepavargsta“, – sakė A. Kniazevas.
J. S. Bacho pergalė traktorių gamykloje
A. Kniazevas yra įsitikinęs, jog geniali muzika gali pakeisti pasaulį. „Žymus violončelininkas Yo-Yo Ma grojo J. S. Bachą vietiniams Afrikoje – jie sėdėjo, rūkė pypkes ir linksėjo galva... Nesu grojęs Afrikos čiabuviams, tačiau kartą lankiausi traktorių gamykloje Čeliabinske, aštuntą valandą ryto, kai keičiasi pamainos. Jūs galite įsivaizduoti darbininkų reakciją – jie visą naktį praleido gamykloje, o dabar net negali parūkyti – turi klausytis kažkokio sumauto violončelininko. Meldžiau tik dviejų dalykų: kad išeičiau iš ten gyvas ir kad nesulaužytų mano violončelės. Turėjau lygiai penkias minutes, pagrojau J. S. Bachą. Darbininkai sako: „Gerai, pagrok dar ką nors.“ Tai buvo visiška J. S. Bacho pergalė traktorių gamykloje“, – apie atmintyje įsirėžusį įvykį pasakojo A. Kniazevas.
