Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ideologai toliau nerimsta. Su karščio banga naujais siūlymais bando paveikti valdžios ir žmonių mąstymą. Aišku, ta pačia jau prakeiksmu tapusia giesmele, jog privatus kapitalas tvarkosi geriau. Anot jų, tik jis „atneštų privačių vadybos praktikų, padidintų veiklos efektyvumą, atliktų investicijas“.
Kaip tai atrodo tikrovėje, žmonės ne kartą jau realiai patyrė savo kailiu. Tipiškiausi pastarojo meto pavyzdžiai, tai „Rubikono“ valdomas šilumos ūkis, ypač Vilniuje, privatūs pensijiniai fondai, „flyLAL“ perimtos Lietuvos avialinijos ir t.t. Kol kas kur tik pažvelgsi iš tų „atneštų privačių vadybos praktikų“ tik vienos problemos, nuostoliai valstybei ir daugeliui žmonių. Juk privataus kapitalo interesas vienas – kuo didesnis pelnas, o jo siekiama vartotojų piniginės sąskaita.
Laisvosios rinkos institutas visada buvo privačių interesų grupių gynėjas ir ruporas, kuriam nė motais valstybė ir jos žmonių lūkesčiai. Daug kartų buvo peršamos mintys privatizuoti energetikos, sveikatos, socialinės apsaugos, teisėtvarkos, švietimo sistemas, kitų viešąsias paslaugas teikiančių sferų įmones. Už tokių siūlymų aiškiai kyšodavo statybų bendrovių, bankų, rubikonų, maximų, kitų verslo ryklių interesai. Žodžiu, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Tad LLRI atstovai ir pučia į juos finansuojančių kompanijų dūdą.
Dabar LLRI vėl mąsto kaip sunkmečiu pagelbėti šiems verslo rykliams. Štai Laisvosios rinkos institutas teikia 12-kos puslapių poziciją dėl viešosios ir privačios partnerystės projektų centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje. Tokia pozicija grindžiama jau daug kartų girdėtomis kalbomis apie, neva, privataus kapitalo atliekamas investicijas, kurios galėtų sumažinti šilumos kainas. Nieko stebėtino, kad po, bent kol kas, nepasisekusių bandymų prastumti Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutartį dar dvidešimčiai metų, „Rubikono“ vadovai toliau ieško kelių ir būdų pelnytis vartotojų sąskaita. Sostinės ir kitų rajonų bei miestų gyventojai jau pajuto „Dalkijos“ ar „Litesko“ valdymo ypatumus, kuomet žadėtos gausios investicijos virto miražu ir dideliu klaustuku pačioms savivaldybėms, o „mažėsiantys“ šilumos kainų tarifai išaugo keleriopai. Negana to vartotojams dar teko mokėti už šilumos tiekėjų patiriamas elektros energijos išlaidas šilumos punktuose, siurblių sunaudojamą elektros energiją. Šią kaitrią vasarą ne vienas daugiabučio gyventojas tikriausiai mielai atsijungtų priverstinį buto šildymą per „gyvatuką“, jei „investuotojai“ būtų suteikę tokią galimybę.
LLRI atstovams, atrodo, bus pasisekę įpiršti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai projektą dėl socialinio būsto nuomos iš privačių asmenų. Čia jau dirbama stambių statybos bendrovių ir bankų labui. Neatsitiktinai laisvosios rinkos instituto ideologai taip aršiai priešinasi nekilnojamo turto mokesčio įvedimui. Juk tuomet bankams, sunkmečiu perėmusiems savo žinion daug nekilnojamojo turto, statybų bendrovėms, įšaldžiusioms nemažai objektų ir laukiančioms didesnių kainų, tektų pakloti nemažas sumas. Dabar gi sugalvota ne išjudinti stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, sudarant galimybę pingant būstui žmonėms jį įsigyti, o, priešingai, visuomenės ir valstybės sąskaita bent kiek patenkinti nemažėjantį verslo ryklių apetitą. Iš Socialinės apsaugos ir darbo (SADM) ministro lūpų nuskambėjusio projekto esmė ta, kad socialinį būstą nuomojantis iš privačių asmenų būtų mokamas nustatytas nuomos mokestis, o likusią dalį kompensuotų valstybė. Taip valdytojams būtų sukurtos palankios sąlygos ramiai laukti naujo kainų burbulo.
Pagal viešą informaciją 2009 m. į socialinį būstą pretendavo virš 26 tūkstančių šeimų ir asmenų. SADM ministras kalba apie pretendentų rato išplėtimą. Taigi, skaičius bent keleriopai turėtų išaugti. Taip į bankų ir statybininkų bosų kišenes turėtų kasmet įplaukti apvalios milijoninės sumos, išlaikant ir būsto nuosavybę. Juolab, kad tik galima spėlioti, kokios kompensacijos bus mokamos privatininkams iš valstybės biudžeto. Tradiciškai valdžia būdavo dosni. Pirmiausia gi vyriausybė privalėtų sutvarkyti jau turimo socialinio būsto fondo valdymą, naudojimą ir kontrolę.
Prie pirmaeilių sprendimų reiktų priskirti nekilnojamojo turto mokestį, nustatant neapmokestinamąjį minimumą ir taikant progresinį principą. Komunalines, viešąsias paslaugas teikiančios įmonės neturėtų būti privatizuojamos. Tačiau tokie siūlymai netinkami LLRI ideologams ir jų šefams. Jie versis per galvas, kad įtikintų mus, jog, pavyzdžiui, centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) be privataus kapitalo yra blogai, nes tai planinės ekonomikos palikimas. Ir čia pat pripažins, kad „Europoje didelė CŠT sektoriaus dalis dėl XX a. antroje pusėje vyravusių ekonominių tendencijų buvo plėtojama kaip vieša nuosavybė (panašūs procesai vyko energetikos, transporto ir kt. sektoriuose) – tuo užsienio šalių patirtis panaši į Lietuvos“. Atrodo karštis paveikė ir LLRI galvas.
Violeta Linkienė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
