Vilnietė Tamara į šventę atvyko su trimis vaikais. Mažiausioji Emilija gimė be vieno smegenų pusrutulio, tai – itin retai pasitaikantis sutrikimas. Mama pasidžiaugia, kad Emilija kartu su reta liga sergančia Mėta buvo atrinktos dalyvauti Retų ligų asociacijos inicijuotame kineziterapijos projekte, lankė užsiėmimus. „Mūsų atveju viskas vyksta labai lėtai, vis dėlto pastebėjome, kad kineziterapijos užsiėmimai turėjo poveikį. Po kiekvieno Emilija vis stiprėjo, atsirado daugiau vilčių, kad pagaliau dukrytė pradės ropoti, vaikščioti“, – pasakoja Tamara.
Piknike mažąją Emiliją ypač domino šuniukai ir jų pasirodymas, ji nesitraukė nuo Kaniterapijos asociacijos atsivežto Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielio Lu. „Labiausiai Emilija norėjo šuniuko paragauti, – juokiasi mama. – Jai pusantrų metukų, dabar visą pasaulį pažįsta per burną, bet pasitenkinom šuniuką glostydami ir džiaugdamiesi juo.“
Kaniterapija – rezultatas visada teigiamas
Su Lu dirbanti vaikų psichologė, kaniterapeutė Joana Grigutis sako, kad šunys visada patraukia vaikų dėmesį. Specialistė daugiau nei trejus metus dirba su autistiškais vaikais tiek grupėmis, tiek individualiai. „Turiu du terapinius šunis – labradorą retriverį ir šį, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį. Kurį šunį pasirinkti darbui, kaskart sprendžiu individualiai. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo sutrikimo specifikos“, – pasakoja kaniterapeutė.
Jos teigimu, per kaniterapijos užsiėmimus šuo padeda užmegzti glaudesnį ryšį su vaiku, suteikia jam motyvacijos atlikti vienus ar kitus veiksmus: „Kartais autizmo sutrikimą turinčiam vaikui sunku žiūrėti žmogui į akis, išlaikyti kontaktą su juo. Šuo – visai kas kita, su juo vaikai kontaktą užmezga kur kas paprasčiau. Gyvūnas sužadina vaiko norą kažką padaryti, per šunį mokomės to, ko mokomasi mokykloje, per pamokas ar kitus užsiėmimus.“
Šįkart pikniko dalyviams Lu sekė pasaką apie savo vasaros nuotykį, taip padėjo vaikams įsitraukti į įvairias kaniterapeutės numatytas veiklas. Pasak jos, būdami greta šuns vaikai dėmesį galėjo išlaikyti kur kas ilgiau. Kaniterapijos asociacijos specialistės vaikus taip pat mokė, kaip elgtis su šunimis, ypač – jei jie nepažįstami, kaip šiuos gyvūnus prižiūrėti, maitinti.
Lietuvos kaniterapijos asociacijos atstovė Aurelija Staskevičienė pabrėžia – nėra nei vaiko, nei suaugusiojo, nei senjoro, kurio širdies neatrakintų šuo: „Mūsų asociacija tiesiog garbina šunis. Tai gyvūnai, kurie žmonėms gali suteikti ne tik daug džiaugsmo, išblaškyti liūdesį, bet ir turi terapinių savybių. Žinoma, ir šuo, ir su juo dirbantys specialistai turi būti atitinkamai parengti. Su mūsų šunimis dirba kaniterapeutų kursus baigusios merginos, kurios dar turi ir psichologo ar specialiojo pedagogo išsilavinimą. Tai labai svarbu.“
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Šokis ir meninė veikla padeda pamiršti negandas
Tiek vaikus, tiek suaugusiuosius traukė ir šokių studijos „Uniq Dance“ parengta programa. Studijos įkūrėja Rita Žogelė dirba su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Jos teigimu, šokdami šie vaikai ne tik patiria gerų emocijų, bet ir išmoksta reikšti ir valdyti emocijas. „Turime net šokį, kurį šokdami būname liūdni, pikti, linksmi. Svarbu atpažinti ir pripažinti, ką jauti, ir mokytis valdyti savo elgesį, kad nekiltų audrų“, – sako R. Žogelė. Tiek retomis ligomis sergantys vaikai, tiek jų tėvai ir kiti pikniko dalyviai mokėsi nesudėtingų judesių, sukosi šokio ritmu.
Renginį užbaigė į orą pakilęs įspūdingas aitvaras – simbolinis 30 kv. metrų „Vilties paukštis“, nuskraidinęs į dangų vaikų svajones. „Retomis ligomis sergančių vaikų svajones sudėjome ant simbolinio paukščio sparnų. Vaikų piešinius į vientisą darbą sujungė Gintarė Stokonytė, kūrybininkė, reklamos specialistė, dailininkė, aktyvi visuomenininkė, kuri nemažai laiko skiria savanoriavimui, inicijuoja įvairius socialinius projektus, edukacines programas“, – pasakoja Vaikų retų ligų asociacijos prezidentas Danas Čeilitka.
Pasak jo, šis bendras darbas – tarsi simbolis, kad kartu galima nuveikti labai daug: „Mūsų vaikai – ypatingi ir labai skirtingi, todėl ir jų svajonės įvairiausios. Vieni svajoja keliauti, kiti – bėgioti, treti – mokytis kartu su visais, ketvirti – dar apie kažką, ko padaryti kol kas negali. Mūsų sukurtas aitvaras įkūnija kiekvieno vaiko svajonę, be to, tai – ir mūsų bendrystės išraiška.“
Proga priminti: mes esame
D. Čeilitkos teigimu, šiųmetės šventės idėją padiktavo COVID-19 sukelta pandemija. „Kasmet panašiu laiku rengdavome konferenciją, kur kalbėdavome apie sergančiųjų retomis ligomis problemas, apie jiems skirtas paslaugas. Šiemet nusprendėme tiesiog susirinkti draugėn, pasibūti kartu gamtoje. Gaila, prieš pat renginį paaiškėjo, kad visi turėsime dėvėti kaukes ir lauke. Vis dėlto manau, kad tai mūsų šventinės nuotaikos nesugadino“, – sako asociacijos prezidentas.
Anot jo, tai, kad renginys vyko viešoje vietoje, buvo ir būdas atkreipti dėmesį į ypatingus vaikus, jų problemas: „Galimybių realizuoti save, pagalbos mūsų šeimoms vis dar trūksta. Jei vaiko negalia sunki, vienas iš tėvų negali dirbti, šeimos finansinė situacija tampa sudėtinga. Kol kas ne visi vaikai gali lankyti mokyklas, daug kur sąlygos jiems nepritaikytos. Mūsų bendruomenę pradžiugino neseniai priimtas Švietimo įstatymas – nuo 2024-ųjų mokyklos jau negalės nepriimti specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Vis dėlto kol kas tai – tik viltis.“
Jis pasidžiaugia, kad retomis ligomis sergančių vaikų šeimos yra aktyvios, ne tik ieško naujovių, bet ir dalijasi jomis su kitais, nes bendrystės jausmas čia labai svarbus. Vaikų retų ligų asociacija kitų metų vasarą planuoja panašų pikniką surengti ne tik vilniečiams, bet ir visoje Lietuvoje gyvenančioms retomis ligomis sergančių vaikų šeimoms. „Norisi, kad prie mūsų prisijungtų kuo daugiau bendruomenės narių. Būdami kartu, pasiekti galėsime kur kas daugiau“, – pabrėžia D. Čeilitka.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
