Pirmasis yra judrus, veržlus, gyvastingas optimistas, nepriekaištingos laikysenos, neieškantis žodžio kišenėje, politikon įsisukęs aštraus proto žmogus, kuris nebijo polemikoje susikauti su oponentais ir išlieka stebėtinai ramus. Atrodo, kad idėjas jis mėto visiems po kojomis: rinkitės, kas netingit. Bet jomis nemoka pasinaudoti tie, kurie ilgus metus tūno buhalteriškuose savo gyvenimėlių rėmuose, nes bijo pasirodyti nelojalūs, nesuprasti, juokingi, o labiausiai bijo prarasti kėdę. Jos didenybė Kėdė duoda šiokias tokias privilegijas, iliuziją, kad esi galingas, pranašumą prieš tą, kuris prašo, malonumą leisti arba neleisti, duoti arba neduoti.
Artūras Zuokas kažkuo primena dabartinį jauną, veržlų, simpatišką, mąslų Gruzijos prezidentą, kuris kovo mėnesį turėtų atvykti į Vilnių. Artūras Zuokas gyvena realioje erdvėje: kai kada į darbą eina pėsčias iš savo Užupio, kai kada važiuoja vis dar transporto kamščių užkištomis gatvėmis, svajodamas, kaip jomis riedės begarsis tramvajus, kai kada stabtelėjęs mėgaujasi lenktomis Karaliaus Mindaugo tilto arkomis arba akimis paglosto akmenyje sustingusį R. Midvikio karalių Mindaugą, – mūsų protėvių išduotą, parduotą, iš keršto ir pavydo nužudytą Lietuvos valdovą. O šalia jo tiesiog iš žemės gelmių kyla ir Valdovų rūmai, taip pat kai kieno pykčiui ir... pavydui. Laisvą valandėlę radus galima užlipti ant Subačiaus gatvės kalvos ir nuo jos pažvelgti į tolį, kuriame, kaip nebūtų keista, harmoningai susidėstė už upės stūksantys stiklo ir aliuminio dangoraižiai ir šiapus upės brangakmeniais Vilniaus karūnoje spindintys senųjų bažnyčių bokštai. Artūras Zuokas myli savo puoselėjamą miestą, karalių miestą, kaip jį myli vilniečiai, jaučiantys, kad šiame mieste pulsuoja ta pati dvasia, kuri iš viso pasaulio žmones atveda į Florenciją ar Romą. Zuokas kai kada suklysta, bet greičiau tokiose smulkmenose kaip oranžiniai dviračiai, bet ne plataus mosto miesto vizijos potėpiuose. Apie Vilnių, kaip iš esmės naujos kokybės miestą, kalba ne tik Lietuvos žmonės, bet ir Europos valdininkai, pripažindami jį Europos kultūros sostine. O Kauno gyventojai dažnai išsitaria: „Kad taip mums tokį Artūrą Zuoką“...
Bet virtualioje erdvėje, supintoje iš politikų apkalbų, žurnalistų gandų, interneto komentarų, vaikšto Zuoko antrininkas – virtualusis Abonentas. Kas jį pagimdė iš tų gandų, apkalbų, teismų procesų, žurnalistinių „ančių“, laikinųjų komisijų apklausų, užsakomųjų straipsnių,. užsakomųjų prokurorų kratų. Jį pagimdė motina Konkurencija. Pagal jos planą Zuokas turėjo pavirsti Abonentu, kurį, anot teisės profesoriaus K. Masiulio, vaikai pirštais badys kiekvieno Lietuvos miestelio aikštėse, anot sostinės tarybos nario J. Imbraso, užupiečiai išsirinks savo seniūnu, anot skandalus mėgstančių žurnalistų, korupcija pasirinks savo įrankiu. Abonentas turėjo surinkti visas miesto valdininkų blogybes ir tapti jų simboliu.
Bekraujis, bekūnis Abonentas pagal gerai apgalvotą planą turėjo pasidaryti energingojo, gyvybingo Artūro Zuoko šešėliu ir, progai pasitaikius, jį nokautuoti. To siekė klaniniai prokurorai, įsigalėjusios Seimo komisijos, konkurentai politikai ir tų politikų maitintojai – verslo veikėjai. Paleistas į virtualią erdvę Abonentas vis vijosi Artūrą Zuoką, skatinamas pergalės kvapą užuodžiančių medžiotojų: televizijos kanalų, politinių ir verslo grupuočių, net kai kurių mūsų intelektualų, deja, vis keisčiau interpretuojančių Lietuvos istoriją. Artūras Zuokas išdrįso stoti į atvirą kovą prieš Abonentą, ir šioje kovoje nelauktai (o gal kaip tik lauktai) jį palaikė paprasti vilniečiai: taksistai, statybininkai, namų šeimininkės, studentai, kuriems nė motais politiniai žaidimai ir kurie nesiekia Kėdės.
Kai konservatorius Audronis Ažubalis savo straipsnyje šaukė: neduokite Zuokui rankos, eiliniai miestiečiai matė, kaip miestas pasikeitė per keletą metų, kokį šuolį padarė iš to pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio, kuriame sostinė su purvinais ir duobėtais pagrindinės gatvės šaligatviais, išdaužytais senamiesčio namų langais merdėjo, o jos vadovai keitė vienas kitą, savo neveiklumą užtušuodami gražiais pažadais. Pagaliau paskutinis iš jų, mero kėdę pakeitęs į premjero Kėdę, pavadintas širdžių Premjeru (ak, kad būtų tai girdėjusi princesė Diana!), paliko miestui milijonines skolas, kurių dabartinė jo valdžia vis dar neišsrebia, kaip prisvilusios putros.
Blyškusis ponas Abonentas, gimęs suinteresuotų politikų, verslininkų ir žurnalistų galvose, išnyks kaip šešėlis, kaip išnyksta daugelis skandalų, trumpam sudrebindami gandų ištroškusią visuomenės dalį. Realusis Artūras Zuokas, kur jis bedirbtų ir ką beveiktų, vis tiek bus paženklintas charizmos žvaigžde. Lietuviškai žodis charizma reiškia Dievo dovana arba malonė, skirta asmeniui, kuris daro poveikį visuomenei ir yra jos mylimas arba nemylimas.
