Dar viena neiškalbėta tema apie Vilnių ir jo pranašumus yra dalijimosi ekonomikos (angl. – sharing economy) plėtra mieste. Tai – puikus atkirtis mėgstantiems skųstis, kad sostinėje trūksta to ar ano. Dalijimosi ekonomikos pagrindu Vilniuje jau veikia viena pasiteisinusi iniciatyva – oranžiniai dviračiai, todėl akivaizdu, kad mieste puikius šansus prigyti turi ir kiti tokios ekonomikos pavyzdžiai. Vilniuje tikrai nieko netrūksta – reikia tik tinkamų iniciatyvų, kurios turimus išteklius paverstų prieinamais visiems.
Dalijimosi ekonomikos vystymas Vilniuje – puikus būdas atkurti šiuo metu itin ribotą bendradarbiavimą tarp piliečių, verslo ir viešojo sektoriaus. Manau, jog šiuo metu vienas iš Vilniaus prioritetų turi būti dalijimosi ekonomikos iniciatyvų skatinimas ir palaikymas mieste iš savivaldybės pusės, o prireikus – inicijavimas, išbandymas, patirties perkėlimas ir turimos infrastruktūros bei išteklių išnaudojimas. Tinkamos aplinkos dalijimosi ekonomikai sukūrimas mieste – pirmas žingsnis realių šios ekonomikos vaisių link.
Pavyzdžių netrūksta visame pasaulyje
Dalijimosi ekonomika grindžiama pasitikėjimu ir efektyviu informacinių technologijų panaudojimu. Taip pat ji leidžia taupyti bei sėkmingai paskirstyti piliečių, verslo ir savivaldybės išteklius, sukuria naujų darbo vietų ir pridėtinę vertę visoms pusėms. Dalijimosi ekonomikos esmė – nuosavybės, daiktų, patirties bei kitų išteklių laikinas perdavimas naudoti nuomos, nepiniginių mainų pagrindu ir (arba) nemokamai. Šiuo metu stiprėja takoskyra tarp megaverslų, panaudojusių dalijimosi ekonomikos principus globaliam augimui (pvz., „Airbnb“, „Uber“), ir dalijimosi sistemų, kurių ekonominės naudos jų koordinatoriai ar kūrėjai nekapitalizuoja, bet tolygiai paskirsto tarp kitų sistemos dalyvių. Pastaruoju pavyzdžiu mes ir turėtume sekti Vilniuje.
Pasaulyje jau šiandien sėkmingai veikia dalijimosi miestų tinklas. Mano akimis, dėmesio verti du šio tinklo principai: 1) pripažinti, kad dalijimosi ekonomika yra inovacijų ir miesto gerovės variklis; 2) stebėti situaciją ir laikui bėgant keisti verslo sąlygas, kad leidimai netrukdytų dalijimosi ekonomikos plėtrai (pvz., ne visi miestai įsileidžia „Uber“ vairuotojus ar sutinka, kad gyventojai privačiai nuomotų butus).
Sėkmingai perpratus dalijimosi ekonomikos naudą, taikant pasaulyje patikrintus principus ir imantis konkrečių iniciatyvų mieste, galima pasiekti puikių rezultatų. Ir tai būtų ne vien oranžiniai dviračiai arba dabartinio Vilniaus mero Artūro Zuoko planuojamas oranžinių automobilių projektas – galimų dalijimosi iniciatyvų sąrašas nėra baigtinis. O potencialios dalijimosi iniciatyvos, kurią būtų galima pradėti vystyti artimiausiu laiku, vienas ryškesnių pavyzdžių Vilniuje – „Tool Bank“.
Kodėl Vilniui reikia „Tool Bank“?
Vilniečiams praverstų užkrečiamas JAV pavyzdys: atsiradus iniciatyvai, veikiančiai „Tool Bank“ (liet. – įrankių banko) principu, joje užsiregistravusios NVO ir bendruomenės už simbolinį mokestį galėtų skolintis įvairius darbo įrankius ir įrenginius. JAV tas mokestis yra 3 proc. įrankio vertės. Visi įrankiai nudažyti firmine mėlyna spalva tam, kad talkininkai ir miestiečiai galėtų juos atskirti ir nesumaišyti jų su asmeniniais įrankiais. Daugiau nei 50 000 savanorių amerikiečių kasmet pasinaudoja įrankiais organizuodami aplinkos ir pastatų tvarkymo talkas, įrengdami vaikų žaidimo aikšteles, bendruomeninius daržus ir pan. Pagrindinis amerikiečių įrankių banko partneris yra „Home Depot“ – mūsų prekybos centro „Senukai“ analogas, padovanojęs nemažą dalį įrankių bei įrenginių.
Šiuo metu Vilniuje kai kurios bendruomenės vis dar perka įrankius už VBT lėšas, skolinasi iš seniūnijų ar aplinką tvarkančių įmonių. Taip pat nuolat kyla klausimas, kur ir kaip juos sandėliuoti, kas juos prižiūrės ir prireikus sutaisys. Tam išleidžiama nemažai lėšų, o rezultatas – nežymus. Todėl įrankių bankui Vilniuje įkurti būtinas savivaldybės indėlis, tinkamas lėšų nukreipimas ir esamų įrankių inventorizavimas bei perkėlimas iš seniūnijų į banką. Taip būtų ne tik taupomos savivaldybės lėšos, bet ir palengvinamas savanorių, NVO, bendruomenių talkų organizavimas.
Svarbiausia, kad bet kuri pilietinės talkos organizavimo iniciatyva galėtų pigiai ir greitai gauti reikalingus įrankius. Tai keistų miestiečių požiūrį į aplinkos tvarkymo darbus. Taip pat tai keistų mūsų aplinką. Vilnius – puiki erdvė dalijimosi ekonomikai pritaikyti ir šiuo metu Lietuvos sostinė labiausiai iš visų šalies miestų tam pasirengusi. Be to, jau šiandien galima sugalvoti daug iniciatyvų, galinčių atnešti Vilniui puikių rezultatų. Ne viena yra įgyvendinama jau dabar.
Tad kodėl mes neišnaudojame esamų išteklių bei galimybių, užuot nuolat kauliję naujų lengvatų ir teisių ką nors daryti?
Mindaugas Danys, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) kandidatas į Vilniaus miesto tarybos narius
