Vilniaus meras Remigijus Šimašius pabrėžia, kad Vilnius yra viena iš nedaugelio valstybių sostinių, kuri neturi miesto muziejaus, o pagrindinis jo tikslas būtų nuodugniau pristatyti miestą patiems vilniečiams.
„Varijuojama tarp to, labai tradicinio modelio, kad rotušė tampa muziejumi, kas neretai miestuose būna. Bet rotušė dabar turi kitą funkciją – bendruomenė susitikimo vieta, ji visiškai išnaudojama. Kitas variantas – turėti modernizmo laikotarpio patalpas. Vienas variantų – ar gali toks muziejus prisiglausti santuokų rūmuose, ar jis dera su santuokomis, ar nedera“, – BNS sakė R. Šimašius.
Muziejaus galimybių studiją prieš metus parengė Lietuvos kultūros tarybos taryba.
Pasak R. Šimašiaus, trečiasis pasiūlytas variantas – apskritai atsisakyti muziejui nuolatinės erdvės ir rengti ekspozicijas įvairiose vietose.
„Tai būtų toks iššokantis, pop up muziejaus variantas, kur būtų daugiau muziejus kaip organizacija ir tyrimų centras. Tuo metu pačios parodos būtų organizuojamos vis skirtingose patalpose, kartais – netikėtose, kartais – po kitų muziejų stogu“, – tvirtino meras.
Pats muziejus, tikimasi, būtų įsteigtas 2023-iaisiais, Vilniui švenčiant 700 metų jubiliejų.
Anot R. Šimašiaus, kol kas apsispręsta dėl konkrečios vietos, o imantis steigti muziejų pradžioje bus siekiama suformuoti „lūkesčius būsimai vadovybei“, skelbti direktoriaus atranką – tai užtruktų keletą mėnesių.
Prieš metus Lietuvos kultūros tarybos parengtoje studijoje pasiūlyta, jog optimaliausias tokio muziejaus modelis būtų muziejus-tyrimų centras su administracija, laikinosiomis parodomis, miesto informacijos ir pažinimo centru dabartiniuose Santuokų rūmuose (ar panašaus tipo pastate) ir pastoviąja miesto istorijos ekspozicija rotušėje.
Pasak analizės, toks muziejus galėtų veikti efektyviausiai ir pritrauktų iki 120 tūkst. žmonių per metus. Tuomet svarstyta, kad jo įkūrimui reikėtų apie 700 tūkst. eurų, išlaikymui – dar apie 640 tūkst. eurų per metus.
Taip pat pasiūlyta sukurti nuolatinę ekspoziciją, kuri apimtų šešis butus, kuriuose gyveno žymūs žmonės, kartu pasakojant apie gyvenimo Vilniuje sąlygas ir aplinkybes skirtingais istoriniais laikotarpiais. Tam būtų galima išnaudoti Aleksandro Puškino muziejų, Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų, Venclovų namą-muziejų, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį butą-muziejų, Beatričės Grincevičiūtės memorialinį butą-muziejų ir Kazimiero Žoromskio muziejų. Skaičiuota, jog šiai idėjai realizuoti papildomai reikėtų dar apie 375 tūkst. eurų per metus, įskaitant lėšas savivaldybės muziejų infrastruktūros atnaujinimui.
Galimybė Vilniuje steigti miestui skirtą muziejų svarstoma nuo tarpukario, o po nepriklausomybės atgavimo vis atgimsta. Anot R. Šimašiaus, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Vilniaus muziejus buvo pradėtas kurti, tačiau planai atidėti prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dalis idėjų panaudotos kitiems muziejams.
