„Laba diena, sveiki. Jus minutėlę norėtų sutrukdyti siena“, – štai taip nuo šiol su visais norinčiais pasiklausyti sveikinsis Literatų gatvės siena. Ši vilniečių pamėgta ir turistų gausiai lankoma vieta su atminimo lentelėmis daugiau nei 200-ams rašytojų – viena iš trijų sostinės pažibų, kuri MO muziejaus iniciatyva pavirto į kalbančią skulptūrą.
MO muziejaus sode iki šiol nebyliai rymojusi skulptūra „Sėdinti“: „Jeigu kuri personažą, tu visus juos pamilsti. Taip ir ji tapo mano mylimuoju personažu.“
Aktorė Ilona Balsytė į šią skulptūrą taip įdėmiai žvelgia neatsitiktinai. Būtent jos balsu į klausytojus kreipsis akmeninė skulptūra.
„Aš taip sau įsivaizdavau, kad ji, nežiūrint to, kad yra įkalinta akmeniniame kūne, yra labai gyvybinga ir smagi“, – sako aktorė Ilona Balsytė.
Su žmonėmis sveikinsis ir jau 11 metų sostinėje stovintis ir miesto simboliu tapęs vadinamasis vamzdis, kuris vienų žmonių yra mylimas, o kitų nekenčiamas ir vis dar kursto aistras. Štai, ką mano gyventojai:
„Netgi tada, kai kiekvieną kartą praeinant pro šitą meno kūrinį, tarkim, taip ir norisi užsimerkti, tu turi suprasti, kad gyvenimas įvairus.“
„Tik gadina vaizdą. Dabar ėjom čia, vaikštom ta krantine ir kalbam, kaip gadina vaizdą.“
„Man jis tokio kaip meno nesimbolizuoja. Tai nelabai teigiamai. Manau, galėtų būti ir geresnių kūrinių.“
„Kažką reikia pakeisti čia. Gal kad jo ir nebūtų čia, nes ji čia ne savo vietoje, manau.“
Tačiau ir sostinės meras, ir tekstą apie „Krantinės arką“ kūręs istorikas Tomas Vaiseta sako, kad būtent šis vamzdis – Nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus kūrinys, kadais atsiėjęs apie 100 tūkstančių litų – iš tiesų yra tikras meno šedevras, tiek metų gėręs ir gėręs jį peikiančių žmonių neišmanymą.
„Tai turbūt yra daugiausiai apkalbėta Vilniaus skulptūra ir turbūt apie ją pasisakė visi. Na, jeigu ne viešai, tai kur nors virtuvėje prie arbatos, ar prie alaus, ar kur kitur. Tai yra pirmas kartas, kai arka, arba, vamzdis, gali pirmą kartą pasakyti kažką atgal vilniečiams. Tai, manau, kad monologo virtimas dialogu su šituo objektu yra labai labai žavus reiškinys“, – pasakoja Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
„Turbūt labiausiai norėtųsi, kad nueitų ir paklausytų tekstą ir pažiūrėtų į tą skulptūrą naujomis akimis žmonės, kurie ją daugybę metų kritikuoja, norėjo ją nuimti nugriauti, naikinti, dar ką nors padaryti. Ta skulptūra su tais žmonės pirmiausiai ir kalbasi, ir sako, pažiūrėkite, kokia aš esu, iš tiesų esu puiki ir kaip aš esu svarbi šitoje aplinkoje“, – teigia kultūros istorikas Tomas Vaiseta.
O tiems, kurie „Krantinės arką“ vadina tiesiog rudu vamzdžiu ir tiek, yra ir arkos atsakymas:
„Jeigu kaskart tai išgirdusi būčiau ėmusi po centą, dabar jau būčiau padengta auksu. Tik, suprantat, jūs nepatikėsit, bet aš nenoriu aukso. Aš esu šitie surūdiję, geležiniai dujų vamzdžiai ir stoviu čia ne tam, kad puoščiau, o tam, kad kalbėčiau apie visą bjaurastį, kurios pilna mūsų kasdienybė, apie visas nuotėkas, kurias pilame į upes, marias, savo vidų ir ant kitų. Apie blizgančio gyvenimo išvirkščiąją pusę.“
„Reikia atsispirti nuo to stereotipo, nuo tos klišės, nuo tos etiketės, kad tai yra vamzdis ir pasakyti, kad tai iš tikrųjų yra puikus meno kūrinys. Tą reikia mums visiems kažkaip pabandyti suprasti“, – kalbėjo kultūros istorikas Tomas Vaiseta.
Kalbančių skulptūrų projektas prasidėjo prieš penkerius metus. Tuomet Vilnius tapo ketvirtu pasaulyje miestu, prakalbinusiu miesto meno kūrinius. Iš viso sostinėje jau yra 21 kalbanti skulptūra.
