Europoje yra daug nacionalinių valstybių, kurios kažkada buvo jaunesnieji broliai didelėse imperijose. Lenkai turėjo savo imperiją, į kurią įėjo lietuviai, gudai ir ukrainiečiai. Vengrai panašiai valdė rumunus, slovakus ir chorvatus, o švedai – suomius ir estus, Austrijos vokiečiai – čekus ir slovėnus (ir dar, šnekant buitiškai, prižiūrėjo vengrus su visu jų dideliu ūkiu). Aišku, teisinės sistemos visur skyrėsi, ir tautų pasiskirstymas realiai buvo sudėtingesnis, bet principas buvo panašus – imperinė tauta ir jaunesnieji broliai.
Kai beveik prieš šimtmetį dauguma buvusių jaunesniųjų brolių sukūrė savo valstybes, jų santykiai su buvusiomis metropolijomis anaiptol ne visada išliko šilti ir broliški. Nieko stebėtino – per amžius bendro gyvenimo daug visko nutiko, būdavo ir sukilimų, ir išdavysčių, ir bereikalingų pilietinių skerdynių. Viso to prisiminimai buvusiems jausnesniesiems broliams leido teigti, kad su jais buvo elgiamasi nesąžiningai, o imperinės tautos purkštavo dėl buvusių sugyventinių nedėkingumo. Tas dar būtų pusė bėdos, tačiau naujai nubrėžtos valstybių sienos, švelniai tariant, nelabai sutapo su etninėmis – daugybė vengrų liko Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje, vokiečių – Čekoslovakijoje ir Lenkijoje. Tos mažumos jautėsi (dažnai – pagrįstai) persekiojamos, o vyriausybės savo ruožtu laikė jas nepatikimomis (irgi dažnai – pagrįstai). Po Antrojo pasaulinio kai kurios sienos ženkliai pakoreguotos, tačiau potencialių etninės įtampos židinių ne ką sumažėjo, tiesiog komunistų valdžia stengėsi apie tai nekalbėti.
Etninių santykių klausimai vėl iškilo po 1990-ųjų, kai Rytų Europos valstybės ėmė konstruoti demokratijas. Paaiškėjo, kad XX amžiaus geopolitinių kataklizmų fone įvairių tautų abipusės pretenzijos neabejotinai sušvelnėjo, bet nė viena Rytų Europos valstybė savo mažumų politikoje nesekė Suomijos pavyzdžiu. Suomiai nuo XII iki XIX buvo švedų valdžioje. Ypatingu žiaurumu švedai nepasižymėjo, bet maištų atveju galvas kapodavo, kaip ir visi, ir tūkstančius suomių jaunuolių sunaudojo kaip patrankų mėsą savo imperinių ambicijų sukeltuose karuose. Tačiau švedų kalba Suomijoje šiuo metu yra valstybinė, o švedų kompaktiškai apgyvendintos Alandų salos turi savo autonomiją. Rezultatas – švedai yra pilnai integruoti į Suomijos visuomenę, ir jokių separatistinių klyksmų Helsinkio kryptimi negirdėt.
Rytų Europos valstybės nusprendė, kad į šį klausimą negalima žiūrėti taip paprastai – tautinės mažumos yra ne kas kita, kaip potenciali grėsmė nacionaliniam saugumui, kurio pamatus neabejotinai pakirs bet koks regioninės kalbos ar autonomijos įteisinimas. Štai 2009 metų rudenį Slovakijos parlamentas išleido įstatymą, kuris numatė gana griežtą piniginę atsakomybę už „neteisingą“ slovakų kalbos vartojimą. Vengrų mažuma šį įstatymą vertina, kaip nukreiptą prieš ją ir skundžiasi visomis įmanomomis kryptimis. Budapeštas reiškia nepasitenkinimą, o Slovakijos vengrų miestuose itin populiarėja vengriška istorinė-patriotinė simbolika. Bulgarijos valdžia niekaip negali liautis keršijusi turkų mažumai už Osmanų imperiją, o buvusios Jugoslavijos tautos dar ilgai psichologiškai neatsigaus po 1991-1995 metų tarpusavio skerdynių. Etninėmis kortomis mojuojantys populistai klesti.
Lietuva, deja, ne išimtis. Pačioje valstybės kūrimosi užuomazgoje paaiškėjo, kad lenkų mažumos kompaktiškai apgyvendinti Šalčininkų ir Vilniaus rajonai pareikalaus iš naujos demokratinės valstybės padidinto dėmesio. Negali sakyti, kad to dėmesio skirta nebuvo, tačiau apie pozityvius pokyčius kalbėti sunkoka – regionas išlieka atskiras getas, menkai susijęs su likusia Lietuva.
Be abejo, lengviausia dėl to apkaltinti pačius Vilnijos gyventojus, pagrindžiant tai universaliu argumentu „jie – tokie“, kaip, be abejo, ir galvoja vidutinis statistinis laidos „Klausimėlis“ herojus, kuris puikiai žino, „kokie“ yra visi lenkai, žydai, musulmonai, afrikiečiai ir kt. (Buitinius apibūdinimus žinot patys – aš jų papildomai neplatinsiu). Su tuo būtų galima netgi sutikti, jei centrinė valdžia būtų parodžiusi daug išminties ir kantrybės, tačiau nei to, nei to mūsų valstybės politikoje Vilnijos atžvilgiu aptikti nepavyko. Chaotiški centrinės valdžios veiksmai apskritai kelia abejonių, kad kažkokia apgalvota politika šiuo klausimu kada nors egzistavo.
Pavyzdžiui, ar kas nors rimčiau susimąstė, kokia nauda iš to, kad bus griežčiausiai uždrausta gatvių pavadinimus rašyti ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai. Niekas gi neprašo to daryti Žemaitijoje, kalbama tik apie lenkiškus kaimus ir miestelius. Taip pat nereikalaujama pašalinti lietuviškus užrašus, lenkiški būtų tik papildomi. Pravažiuojantys lietuviai matys užrašus valstybine kalba ir tikrai nepasiklys, o vietiniai gyventojai bus psichologiškai pamaloninti valdžios supratingumo ir nebesijaus, kaip apsiausta tvirtovė.
Nepamirškim, čia ne Azija, kur dauguma žmonių iki paskutinio kraujo lašo kovos už jiems galvas kapojančius talibanus ar komunistų partijas, nes nežiauri valdžia jiems tiesiog nekelia pasitikėjimo. Čia Europa, kur žmonės nemėgsta represijų. Prisiminkim, prieš pusantro šimto metų Rusijos caro valdininkai sugalvojo uždrausti lietuvišką raštą lotyniškais rašmenimis, kažkodėl manydami, kad kirilica skatins lietuvių bendruomenės simpatijas imperatoriui. Rezultatas išėjo gana netikėtas. Lietuviai valstiečiai iki to įsako į knygas žiūrėjo šnairai (ponų išmislas), jų skaityti nepuolė (lietuviai raštingumu ženkliai nusileido gretimoms tautoms latviams, lenkams, estams, jau nekalbant apie žydus) ir kitiems nepatarė (prisiminkim literatūrinį mažąjį Jonuką, kuris atsiėmė daug pylos už tai, kad pačiame ganiavos įkarštyje mėgino gilintis į elementorių). Po draudimo domėjimasis spausdintu žodžiu taip išaugo, kad tipografijos Tilžėje vos spėjo suktis, o broleliai kontrabandininkai per sieną knygų perveždavo beveik tiek pat, kiek spirito ir anodijos, ir visai neblogai iš to uždirbdavo. Caro įsako galiojimo metu lietuvių raštingumas ženkliai išaugo.
Beprasmiai lenkų kalbos apribojimai irgi naudos duoda nedaug – gyventojai juos nesunkiai apeina prikabindami lenteles savo lėšomis (ant savo sienos ką noriu, tą kabinu). Gyventojams tai iš esmės tampa garbės reikalu ir kovos už savo teises simboliu. Tuo netrunka pasinaudoti fašistuojantys populistai, a la Tomaševskis, kurie iš šito jau pasidarė visai pelningą verslą. Vilnijos lenkai tarsi koks getas vienijasi apie jų interesus neva atstovaujančią Lenkų rinkimų akciją, ir ta vienybė tokia efektyvi, kad vos dviejų savivaldybių (iš 60) rinkėjai sugeba prastumti vieną iš dvylikos europarlamentarų.
Centrinės valdžios kai kurios šunybės Vilnijos lenkų atžvilgiu apskritai baigėsi paradoksaliai. Kaip pamenam, lietuviškuose rajonuose sovietų nusavinta žemė buvo suspėta grąžinti dar XX amžiuje. Lenkams grąžinimas buvo maksimaliai vilkinamas, kol galiausiai ją vis tiek teko atiduoti – beprotiškai pabrangusią, tad daugelis jų smarkiai praturtėjo dėl lietuviškų valdininkų buko nacionalizmo.
Ta kova Vilnijos krašto žmonėms neatneša jokios naudos, iš jos pelnosi tik abiejų pusių politiniai radikalai, kurie susigalvoja kažkokią kovą, ir paverčia ją savo profesija. Represijos tokius tik stiprina, nes leidžia mojuoti dar ir kankinių vainikais. Tačiau juos neutralizuoti galima, veikiant iš karto dviem kryptimis. Pirma, lenkų kalbos vartojimą šalia valstybinės kalbos Vilnijoje būtina liberalizuoti per tam tikrą protingą laikotarpį. Antra, būtina kurti ir plėsti nuosaikių demokratiškų lenkiškų ir lenkiškų/lietuviškų organizacijų tinklą, kuris orientuotųsi į Vilnių, o ne į Varšuvą ar Maskvą. Abi priemonės taikytinos tik kartu, kiekviena atskirai jokio efekto neduos.
