Penkerius metus bevaikštant gatvėmis ir pakeliant ant žemės besimėtančius pinigus pavyko surinkti nemažą sumą – daugiau nei 115 eurų. Tačiau pats G. E. Klimenka pabrėžia – svarbiausia ne surinkta suma, o pats veiksmas.
Šie metai buvo ganėtinai pelningi – per 2021 metus pavyko rasti 28 eurus ir 43 centus. Šiemet rastas ir didžiausio nominalo pinigas – 20 eurų banknotas. O štai užpernai radybų suma buvo kone dviguba, bet, kaip sako pats Gabrielius, bendrą vaizdą galėjo iškreipti rasti du 5 ir du 10 eurų banknotai.
Idėja kilo netikėtai
Vyras juokaudamas sako, kad visą gyvenimą mėgo eksperimentus ir tik ką sugalvojęs visada jų imasi. Taip gimė ir „Dėl cento nesilenksiu?“ eksperimentas, kurio idėją pametėjo pokalbis su kolege.
„Vieną kartą su bendradarbe ėjom gatve, radau cento monetą, pakėliau ir ji sako: „Aš dėl cento nesilenkčiau“. Pradėjau svarstyti, kiek apskritai žmonės randa pinigų vaikštinėdami gatve, ne specialiai ieškant, netyčiomis einant pakeliant pinigą“, – pasakojo pašnekovas.
Tačiau eksperimente svarbiausia ne rasta suma, o pati idėja ir žinutė, kurią Gabrielius nori perduoti kitiems:
„Pati eksperimento idėja ne apie tai, kokią sumą surinksi, labiau akcentuojama, kiek kartų pasilenksi centą pakeldamas. Vienas bičiulis šiemet paskaičiavo, kiek gaunasi savikaina ir paaiškėjo, kad labai pelningas darbas turėtų būti, jeigu nuolat tuos centus keltum nuo žemės.“
Paklaustas, ar skaičiuoja, kiek kartų vis dėlto pasilenkia pakelti pinigus, vyras neslepia, jog skaičiuoti dar neteko, tačiau kiek yra monetų ir banknotų, tiek kartų tenka lenktis. Be to, bėgant metams randamos sumos galimai didėja dėl atsiradusių įgūdžių pastebėti ant žemės gulintį pinigą, nors dažniausiai vis dar pasitaiko 1 ir 2 centų vertės monetos, todėl lenktis tenka dažniau.
„Suprantu, kad greičiausiai yra atsiradęs įgūdis kur nors akies kraštu pastebėti pinigėlį, nes būna situacijų, kad einame su draugais gatvėje, sakau: „Palauk“, už kokių 2-3 metrų nueini ir žolėje pakeli centą. Atsiradęs įgūdis, kuris gerokai pakelia rezultatus“, – svarsto G. E. Klimenka.
Pinigą pastebi net žolėje
Eksperimente niekas nedaroma specialiai – nors pašnekovas neslepia, jog iš pradžių bandė akylai ieškoti pinigų, galiausiai suprato, kad tai nesąžininga ir dabar stengiasi, kad radybos vyktų natūraliai, netikėtai pastebint pinigą. Vis dėlto, yra keletas vietų, kur net per daug nežiūrint radybos kone garantuotos.
„Dažniausiai randu gatvėje besimėtančius pinigus, bet jeigu kas nors norėtų specialiai ieškoti, visada pravartu palenkti galvą prie kasos parduotuvėje, ten visada mėtosi pinigėlių. Praktiškai, jei palenktum galvą, ko gero vos ne kas antrą kartą kažką rastum.
Parduotuvė yra ta vieta, kur žmonės dažniausiai traukiasi pinigines, jiems kažkas iškrenta ir jeigu kažkas norėtų iš to gyventi, ko gero, turėtų nuolat trintis parduotuvėje ir dairytis prie kasų“, – juokiasi vyras.
Tiesa, svarbus ne tik pasilenkimo faktas, bet ir autentiškumas – visada į atskirą dėžutę keliauja tas pats pinigas, kuris buvo pakeltas nuo žemės. Pasitaiko, kad žmonės įdeda tik tokio paties nominalo monetą ar banknotą, o štai pašnekovas pabrėžia, kad įdomiausia dalis yra tyrinėti monetas.
Pasitaiko įdomių radinių
Dalyvaujant eksperimente, pavyksta rasti ne tik eurų ar euro centų, taip pat pasitaiko užsienio valiutų, kurios, kaip patikina pašnekovas, yra įprastos, nors pasitaiko ir įdomesnių variantų, pavyzdžiui, Gabrieliaus brolis praėjusiais metais rado Jungtinių Arabų Emyratų pinigą ir gali tik svarstyti, kaip jis čia atsirado. Paties G. E. Klimenkos įdomiausias radinys aptiktas Kauno IV forte:
„Pernai radau centą, buvau įsitikinęs, kad tai euro centas, bet paskui, kai tyrinėjau, staiga atkūriau, kad tai tarpukario Lietuvos vienas centas, nes matėsi kraštelis. Per „Google“ susiradau, kaip atrodė centai tarpukariu ir pamačiau, kad tikrai tas. Tiksliai metų nepasakysiu, nesimato, bet įdomus pats pinigėlis, norisi, kad jis atkeliautų į dėžutę.“
Atkapstyti pavyko tik tai, jog ši moneta – tarpukario laikų, o pačios istorijos, kaip ji ten atsirado, sužinoti nė neįmanoma, nes nuo laiko, kai moneta cirkuliavo, prabėgo ne viena dešimtis metų. O kai kurios randamos monetos, rodos, jau nebeturėtų gulėti ant žemės, tačiau pasitaiko visko.
„Būna įdomu, kai vaikštai miesto centre ir vis dar randi tarybinių laikų kapeikų. Kitos šalies monetas rasti natūralu, bet pinigai, kurie jau seniai išėję iš apyvartos, jų istorijas būtų įdomu atkapstyti, bet tai, greičiausiai, neįmanoma, nes pinigas guli žemėje, neaišku, kiek laiko, kaip ten atsirado ir nieko nesužinosi“, – realistiškai į situaciją žvelgia vyras.
Eksperimentuotojų daugėja
Žvelgdamas į rastas sumas G. E. Klimenka sako nepastebintis, kad žmonės naudotų mažiau grynų pinigų – kasmet rastų monetų kiekis panašus. Tiesa, paskutiniu metu rezultatus galėjo pakoreguoti pandemija, nes ribotas judėjimas – ribotos radybos, tačiau panašu, kad dar ilgus metus gatvėje entuziastai galės rinkti pamestus pinigus.
„Jeigu pačiam žmogui kažkas iškrito, jis visą laiką pasilenkia. Svetimą daiktą pakelti jau ne kiekvienas ryžtasi, su kuo pasišneki, būna, kad mato centą, bet gėda pakelti, kas mažiau mato mane eksperimentuojantį, sako: „Kam lenkiesi dėl cento?“, bet supranti, kad žmogui įsijungęs kažkoks gėdos jausmas“, – atvirauja pašnekovas.
Gabrielius ne vienintelis, visus metus renkantis pinigus, rastus ant žemės, ir metų pabaigoje juos skaičiuojantis – kiekvienais metais prisijungiančiųjų ratas vis plečiasi. Pirmiausiai prisijungė draugai, vėliau „Facebook“ draugai, o galiausiai žinia ėmė plisti ir norinčių dalyvauti eksperimente skaičius vis auga. Mažėja ir skeptikų, kai savo akimis išvysta, kokias sumas pavyksta surinkti per metus.
„Kai žmogus sako, kad jis dėl cento nesilenks, bet metų pabaigoje pamato rezultatus, kiek realiai randama pinigų, tada net didžiausi skeptikai pradeda sakyti, kad palauk, jeigu tiek susikaupia, gal verta lenktis dėl cento. Vis dėlto, yra kažkokia ribinė suma, dėl kurios žmonės jau yra pasiruošę pasilenkti“, – džiaugiasi vyras.
Prisijungti gali kiekvienas
Norintys išbandyti savo jėgas ir paskaičiuoti, kokią sumą įmanoma surinkti pakeliant atsitiktinai pastebėtus ant žemės gulinčius pinigus, kiekvienas gali tuo užsiimti ir dalyvauti G. E. Klimenkos eksperimente ir prasidėjus naujiems metams po jo įrašu „Facebook“ pasidalinti rezultatais, arba to imtis individualiai. Tačiau yra keletas savybių, kurių prireiks:
„Pirma savybė, ko gero, sąžiningumas. Žinau, kad kai kurie bandė taip daryti, kad pamatė pinigėlį, bet jo nepakėlė, o tada įsidėjo į savo dėžutę. Kita savybė – gera atmintis, nes dažniausiai, kiek po nuotrauka metų pradžioj dalinasi rezultatais, parašo, kad pradėjau, o paskui pamiršau apie eksperimentą.“
Taip pat prireiks ir pastabumo, kad matytumėte ne tik tai, kas mėtosi po kojomis, tačiau galėtumėte matyti plačiau ir instinktyviai pastebėti gulintį pinigą ir dėti jį į atskirą radinių dėžutę.
G. E. Klimenka sako nekeliantis sau jokių tikslų prasidedant naujiems metams, neturi nustatytos sumos ar lūkesčių, kiek pinigų pavyks rasti – tereikia mėgautis procesu ir lavinti pastabumą. Kol kas ir surinkti pinigai išleidžiami kasdieniams dalykams, tačiau ateičiai turi geranoriškų kėslų – surinktą sumą paaukoti labdaros organizacijoms.
