„Ten važiavau dalinėms studijoms asistuoti ir dirbau labai, labai daug. Ten mane ir nustebino beprotiškas darbo krūvis. Jeigu mes dirbtume tiek, kiek jie, tikriausiai mirtume. Kai aš buvau ten, kaip tik priėmė įstatymą, kad nuo balandžio 1 d. ribotų darbo valandas – būtų ne daugiau 88 val. per savaitę.
Lietuviškai tai yra du etatai ir vis tiek nelabai kas klauso tų apribojimų ir dirba daugiau – apie 100 val. per savaitę. Iš esmės jie toje ligoninėje ir gyvena – nusminga ten, kur suranda, nes ten nėra tiek daug laiko miegoti“, – tv3.lt pasakojo Vygintas.
Nėra etatų
Jaunas vyras pasakojo, kad jam miegoti ligoninėje nereikėjo, nes jis turėjo kiek mažiau darbo nei vietiniai rezidentai – jis eidavo tik į planines operacijas, neturėjo budėjimų ir jo darbo diena trukdavau apie 12, kartais ir kiek daugiau valandų.
„Darbą pradėdavau 7 val. ryte ir jeigu baigdavau 7 val. vakaro, tai būdavo anksti. Vėliausiai planinį darbą esu baigęs pusę pirmos nakties. Pas mus, Lietuvoje, to niekada neįvyktų, nes jeigu kas nors užstringa pas mus, niekas nepradeda operacijų 6 val. vakaro – jas perkelia į kitą dieną, o P. Korėjoje nėra tokio suvokimo apie perkėlimą.
Ten nėra suvokimo ir apie etatus: jie labai nustebo, kai aš pasakiau, kad jie dirba dviem etatais. Jie tiesiog turi darbą ir dirba tiek, kiek reikia – darbo valandų neskaičiuoja“, – dalinasi pašnekovas.
Neturi atostogų
Vygintas sako, kad kitų profesijų atstovai tiek daug nedirba – dirba tikrai ženkliai daugiau nei Lietuvoje, tačiau gydytojai ir rezidentai, jo teigimu, dirba mums nesuvokiamus valandų kiekius.
„Dauguma jų, kam nėra budėjimų, savaitgalius turi laisvus, tačiau jie neturi atostogų. Pas juos yra valstybinės atostogos – Kalėdos, Velykos, Budos atostogos – tačiau jie neturi tokių atostogų, kaip mes, kad savo pasirinktu metu kelioms savaitėms atostogautų. Jie labai nustebo, kad toks dalykas egzistuoja – jie nebuvo girdėję apie tai“, – kalbėjo gydytojas rezidentas.
Užburtas ratas
Korėjiečiai dėl tokio darbo krūvio, pasakoja Vygintas, jaučiasi tragiškai.
„Šitoks darbo modelis yra tikrai neveiksmingas, nes pietų korėjiečiai yra vieni iš pirmųjų ir su mumis lenktyniauja pagal savižudybių kiekį. Pas mus žmonės žudosi, nes prasigeria, o ten – nes persidirba, suserga depresija ir nusižudo, nes neatlaiko konkurencijos, o konkurencija dėl darbo vietų yra milžiniška.
Jie gyvena tokiame užburtame rate. Pas mus, pavyzdžiui, norint padengti savaitės budėjimus, reikia keturių su puse etatų arba keturių žmonių, kurie dirbtų. Pas juos tiek nereikia, nes visi dirba po 100 val. Tuomet galima užsakyti du, bet tada dviems žmonėms nebelieka darbo vietos. Dėl to ten ir didelė bedarbystė. Tad jie labai daug dirba, tačiau dėl to ir turi gausybę bedarbių“, – pasakoja pašnekovas.
Jis taip pat sako, kad toks darbo modelis neefektyvus yra ir todėl, kad, nors ir turėdami labai daug teorinių žinių, rezidentai tiesiog „knapsi prie operacinio stalo“. Galėdami pamiegoti, Vyginto skaičiavimu, vos 20 val. per savaitę, nori nenori pradėsi knapsėti, kad ir koks motyvuotas bebūtum.
25 tūkst. operacijų
Vygintas pasakoja, kad visgi pats darbas P. Korėjos ligoninės operacinėje jam patiko:
„Ligoninė, kurioje dirbau, buvo labai stipri, tai ten atveždavo tokių įdomių atvejų, su kokiais kitos ligoninės nesusitvarkydavo. Pavyzdžiui, atveždavo žmones su 30 cm. augliais pilve. Tai chirurgine prasme ten buvo labai įdomu, o ir chirurgai ten tikrai labai patyrę. Pavyzdžiui, aš ten dirbau su vienu profesoriumi, kuris vien tik pacientams, kuriems patvirtintas vėžys, yra padaręs virš 10 tūkst. operacijų, o iš viso – virš 25 tūkst. operacijų. Čia, Lietuvoje, nemanau, kad įmanoma tai padaryti. Čia reikia ir dirbti po n etatų, ir taip daryti visą gyvenimą. Tas profesorius taip ir daro“, – dalinasi rezidentas.
4 tūkst. eurų
Bent jau piniginio atpildo už savo triūsą ligoninėse P. Korėjos gydytojai tikrai sulaukia. Vygintas sako, kad jų algos – tikrai didžiulės. Tik gaila, kad jie neturi kada savo pinigų leisti, pastebi jis...
„Gydytojų ir rezidentų algos kiekvienoje ligoninėje yra skirtingos. Toje, kur dirbau aš, rezidentai gauna apie 4 tūkst. eurų į rankas. Kai pabaigia rezidentūrą, jų algos bent padvigubėja. Visgi liūdniausia tai, kad jie nelabai turi, kada tuos pinigus leisti, nes jie visą dieną yra darbe ir dar kartais budi savaitgaliais“, – nurodė Vygintas.
Kartų konfliktas
Rezidentas pastebi, kad šiuo metu P. Korėjoje kyla kivirčas tarp kartų – vyresnieji dirbo labai daug ir galvoja, kad ir jaunesnioji karta turi tiek dirbti, tačiau pastarieji tiek daug dirbti nebenori.
„P. Korėja visai neseniai tapo turtinga šalimi ir taip įvyko todėl, kad žmonės labai daug dirbo. Be galo sunkiai dirbantys žmonės įkūrė tokias įmones kaip „Hyundai“, „Samsung“, „LG“ ir t.t. Tos įmonės labai stipriai iškėlė P. Korėjos ekonomiką, tačiau dėl to žmonės labai daug dirbo. Vyresnioji karta – kuriems dabar 50-60 metų – nori, kad ir jaunoji karta dirbtų daug, kad P. Korėja dar labiau sustiprėtų, tačiau jaunesnioji karta galvoja, kad ekonomikos lygis ir taip jau visai neblogas ir jie norėtų tiesiog pagyventi dėl savęs ir atsipūsti.
Dėl to tas kivirčas ir yra, ir jis jaučiasi tiek ligoninėje, tiek kitur. Žmonės nebenori tiek daug dirbti. O ir nėra dėl ko – jie ir taip galėtų puikiai gyventi. Jie blogai gyvena dėl to, kad jie persidirba. Visgi jei tu nori išlikti darbo vietoje P. Korėjoe, esi priverstas arti“, – dalinasi Vygintas.
Vakarienės iš mandagumo
Pašnekovas pasakojo, kad jam būdavo labai gaila tų rezidentų, kuriuos penktadieniais po darbo, po visų operacijų, profesorius dar kviesdavosi vakarieniauti, ir šie iš mandagumo eidavo, užuot vykę pas savo šeimas, kurias ir taip retai mato.
„Penktadienį kai kurie rezidentai užsilikdavo po darbo ir apie 10 val. vakaro tas chirurgas, kuris juos užlaikė, dar vesdavosi juos vakarienės – tokią jie turi tradiciją. Jie visi eina į kavinę, tuomet užsisako daug maisto ir alkoholio – o geria jie labai, labai daug – ir rezidentai negali pasakyti „ne, neinu vakarieniauti“. Jie turi sakyti „taip, ačiū profesoriau, kad mane pasikvietėt“ ir būti laimingi. Dauguma jų tikrai nenori eiti į tą vakarienę, nes jie turi šeimas, vaikus, kurių iš esmės nemato, nes būna tose ligoninėse. Todėl jie tikrai geriau nori nukeliauti pas savo vaiką ir žmoną. Na o pasirinkimo neiti vakarieniauti su profesoriumi tu nelabai turi – teoriškai turi, bet praktiškai ne, nes ten yra labai didelė subordinacija ir atsisakęs tu liksi visai nesuprastas“, – kalbėjo Vygintas.
Pašnekovas taip pat papasakojo, kad P. Korėjoje gydytojai mokslus baigia kur kas vėliau nei Lietuvoje – maždaug apie 35-tus savo gyvenimo metus.
„Lietuvoje yra šešeri metai studijų ir keturi-penkeri metai rezidentūros, priklausomai nuo krypties. P. Korėjoje yra šešeri metai studijų, tada metai internatūros, treji-ketveri metai rezidentūros ir dar dvejus metus subspecializacijos. Be to, vyrams yra privaloma trejų metų kariuomenė jų pasirinktu metu. Dažniausiai jie baigia savo šešerių metų studijas ir išeina į kariuomenę. Dalis nori į kariuomenę labiau, dalis mažiau, tačiau palyginti su gydytojų darbu, ten yra toks gana laisvas laikas, nes yra fiksuotos valandos. Be to, tarnaudami kariuomenėje, jie ten negyvena, jie gali grįžti namo, tad būtent šituo metu daugelis ir sukuria šeimas. Na o kol baigia mokslus – jiems jau apie 35-erius metus“- dalinosi pastebėjimais Vygintas.
Tad rezidentas sako – patirtis P. Korėjoje buvo įdomi, šalis turi tikrus gydytojus-profesionalus, aukštą pragyvenimo lygį, tačiau dėl persidirbimo, pervargimo ir visai kitokios kultūros jis ten nenorėtų likti dirbti.
