„Kaip manai, kur geresnė perspektyva?“, – vienas su kitu pasitaria.
Galiausiai, randama tinkama siena įamžinti portretą. Keli plekštelėjimai fotoaparatu, trumpas pasitarimas ir per gatvę Vilniaus širdyje žengiantys vyrai man praneša – turime gerą kadrą.
30-metis yra pirmasis Lietuvoje profesionalus architektas, kuris fotografuoja architektūrą. Su Norbertu susitinku ne pirmą kartą.
Pažinojau jį dar besimokantį Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūrą. Po studijų vaikinas šešerius metus darbavosi pagal specialybę, tačiau nežinojau, kad jo gyvenime svarbią vietą visada užėmė pomėgis fotografuoti architektūrą.
Iš pradžių jis fotografuodavo tik architektūros biurų, kuriuose dirbo, projektus. Vėliau, išvydę nuotraukas, į jį ėmė kreiptis vis daugiau kolegų. Tuo metu įvyko lūžis arba, kaip man sakė Norbertas, reikėjo išbandyti laimę. Rizikos faktorius atrakino duris į sėkmę. Vos prieš pusantrų metų profesionalią karjerą pradėjęs vaikinas dabar yra vienas populiariausių architektūros fotografų.
„Buvo tas momentas, kai nespėjau tarp dviejų veiklų. Tuo metu lyg ir nebuvo prioriteto – darai skirtingus dalykus vienu metu ir nei vieno nepadarai gerai. Tada širdis sako: gal čia reikia pabandyti, kas čia bus“, – atvirauja Norbertas.
- Kas paskatino užsiimti fotografija? – paklausiau Norberto.
Aš džiaugiuosi tuo, ką darau šią akimirką. Lygiai taip pat, kaip džiaugiausi prieš dvejus metus, dirbdamas architektu. Viskas keičiasi. Architektūros sferoje labai daug dalykų priklauso ne nuo tavęs. Vienas iš jų – laikas. Projektai gali trukti nuo 5 iki 10 metų, priklausomai nuo sudėtingumo. Tai yra labai ilgas laiko tarpas iki tol, kol gali apčiuopti rezultatą.
Tai – pats sunkiausias dalykas šioje profesijoje. Lyg ir darai, bet rezultato nematai kokius 5 metus. Dirbi, yra tų naujų projektų, o tu vis dar lauki.
Galiausiai, sulauki ir rezultatu pasidžiaugi 5 minutes – erdvė ar pastatas tampa užsakovo naudojimui. Jis jau nebėra tavo. Reikia būti labai stipriam, kad išlauktum tų projektų rezultato. O kur dar projektai, kurie būna nerealizuojami. Kūrybiniu požiūriu tai yra labai sudėtingas darbas.
Su fotografija viskas kitaip. Projektus – nesvarbu kokie jie bebūtų – įamžinu gražiausioje stadijoje, kai viskas jau yra realizuota. Fotografijoje rezultatą pasiekti galima kur kas greičiau.
- Neužteko, kaip pats sakai, stiprybės, ar pavargai?
Taip, tikriausiai, pavargau, nes rezultato vis nebuvo. Dirbi daug metų, o rezultato vis nėra. Kuo, pavyzdžiui, yra žavus maitinimo verslas. Pietų metu ateina žmonės, juos, paprastai tariant, pamaitini ir jie – laimingi. Visi išeina su šypsena, jeigu skaniai pavalgė, dar ir padėkoja. Tuo džiaugsmu, kad ir trumpam, pasikrauni. Architektūroje to džiaugsmo laukti reikia 5 metus.
- Ar visgi sulaukei tų džiaugsmo akimirkų?
Buvo. Viena iš jų – MO muziejus. Dirbau prie techninio projekto. Smagu matyti, kai vėliau brėžiniai įgauna fizinę formą.
Prieš dvejus metus galvoji, kaip ten viskas bus iš tikrųjų, o dabar – viskas puikiai.
- Koks architektūros fotografijos tikslas?
Visi klausia: ką esi pastatęs? Rodomos vizualizacijos, vizijos – toks variantas netinka. Darbų reprezentavimui reikia fotografijų.
Pavyzdžiui, kavinės kas 4 – 5 metus keičia aplinką. Tokiu būdu nyksta interjeras, kuris yra autoriaus autorinis darbas. Nuotraukos čia vadina svarbų vaidmenį – jos reprezentuoja autoriaus darbą ir išlieka laike. Taigi pagrindinis tikslas yra reprezentuoti save prieš klientus, reklamuotis socialiniuose tinkluose.
Mano pagrindinis tikslas, kuris buvo iškeltas nuo pat pradžių – šviesti visuomenė ir supažindinti ją su architektūra. Manau, kad trūksta to domėjimosi. Fotografijomis man norisi parodyti geruosius pavyzdžius, todėl darbus viešinu ir stengiuosi, kad žmonės matytų.
- Norbertai, ar jau baigėsi įrodinėjimų metas? Juk kai atėjai į naują sferą, reikėjo įrodyti užsakovams, kad esi vertas reprezentuoti jų projektus.
Visų pirma, reikia pačiam sau įrodyti. Bet taip, žinoma, bet kokį darbą dirbant iš pat pradžių reikia įrodyti, kad gali. Ypač, kai su žmogumi dirbi pirmą kartą, juo abejoji, nepažįsti.
Tik tuomet, kai pradedi darbus, supranti, kaip asmuo dirba ir matai rezultatą, pradedi pasitikėti. Pirmi kartai – pirmi apsiuostymai. Tiesa ta, kad kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, visi kreipiasi į pažįstamus, ieško rekomendacijų.
Bet nemeluosiu, yra gerų atsiliepimų, mano vardas pasklido bendruomenėje. Žinoma, tą gerą atsiliepimą galima labai lengvai sugadinti. Užtenka vos vieną kartą padaryti kažką ne taip. Taip ir konkuruoji su savimi.
- Savo nuotraukomis daliniesi socialiniuose tinkluose. Kokios įtakos tai gali padaryti? Ar teko susidurti su sėkmės istorijomis?
Dažnai pasitaiko, kad žmonės nežino, kad tokie pastatai ar erdvės egzistuoja. Pamatę nuotraukas imi klausti: kas čia? Kur čia? Negi Lietuvoje?
Taip nutiko su Vilniaus universiteto Botanijos sodo laboratorijos pastato rekonstrukcija, kuri iš tikrųjų yra puiki, su tokiu žaliu fasadu. Netikėti sprendimai žmonėms neįprasti. Ne visi apsilanko, nes paprasčiausiai nežino.
Įsimintiniausias projektas buvo pačioje pradžioje, kai dar dirbau architektu. Mano padarytos lietuvių architektūros studijos sukurto gyvenamojo namo „Slėnio vilos“ fotografijos dvejus metus skriejo per visą pasaulį, buvo parašyta ne viena publikacija. Jie laimėjo prestižinį architektūros konkursą. Taigi fotografijos padeda.
Žinoma, susideda daug faktorių, kokią auditoriją pasieks tos nuotraukos. Priklauso nuo to, kokios nuotaikos bus žmonės tą dieną, labai daug niuansų. Formulės neatradau, nes žmonės yra nenuspėjami. Kurį laiką galvojau, kad svarbiausia yra geras turinys. Dabar, manau, kad dar svarbiau yra asmenybė.
Asmenybės žaidžia didelį vaidmenį, o labiausiai sekami yra tie, kurie yra aktyvūs viešoje erdvėje. Socialiniai tinklai yra kaip ir pašalinis, antraeilis dalykas. Pirmiausia, asmuo turi būti matomas viešumoje, tik vėliau žmonės pradeda sekti turinį.
- Vis dėlto, architektūra, ypač architektūros fotografija yra nišinė rinka. Ar įmanoma vien tik iš šios veiklos išgyventi Lietuvoje?
Įmanoma. Reikia daug dirbti, kaip ir visur. Tai gal labiau liečia asmenybės tipus. Tą patį darbą dirbantys žmonės išgyvena ir turi daug darbo, per daug netgi.
Kiti turi vidutiniškai, o treti – turi jo labai nedaug. O visi dirba toje pačioje srityje, daro tą patį gaminį ir turi tuos pačius įrankius ir panašiai.
- O kur save priskirtum?
Manau, vidutiniškai.
- Kaip manai, ar ateityje ši rinka dar labiau susitrauks, ar atvirkščiai?
Susitinkam po 5 metų – pasakysiu. Dabar nežinau, kas bus. Juokdamasis į paskutinį klausimą atsako mano pašnekovas.
Viso pokalbio metu nuo Norberto veido nedingo šypsena, o ir optimizmo netrūksta nei profesiniame, nei asmeniniame jo gyvenime. Prieš atsisveikinant neatsispiriu paklausti, kaip atrodo jo pačio namai.
„Gyvenu palėpėje“, – šypsosi Norbertas, taip ir palikdamas laisvę vaizduotei.
