Šiandien Asta Jolanta drąsiai kalba apie tai, ką teko išgyventi ir ragina kitas moteris imtis veiksmų, o visų labiausiai jai skauda dėl to, kad vis dar dažnai pasirenkame kaltinti auką, o ne stoti į akistatą su smurtautojais.
Pradėdama pasakoti savo istoriją, moteris atvirauja – juk kiekvienas žmogus svajoja sukurti darnius santykius. Tokia buvo ir jos svajonė, tik, kaip pati sako, nepasisekė.
„Visada norėjau daugiau vaikų, norėjau 5, bet užteko 3. Aišku, norėjau ir gražios šeimos, normalu to norėti. Tai nėra siekiamybė, tai yra normalus gyvenimas, kada žmonės gyvena kartu, myli vienas kitą, palaiko, kartu augina vaikus.
Mes nei vienas negimstame su noru sugriauti savo gyvenimą, mes visi absoliučiai norime būti laimingi, mylėti“, – sako ji.
Rožiniai akiniai greitai nukrito
Išsvajotoji laiminga santuoka greitai tapo pragaru, kurio katile teko virti ir pačiai A. J. Miškinytei. Moteris sako, kad viskas nepasikeitė per vieną momentą, nuo pat pradžių buvo ženklų, kuriuos reikėjo pastebėti, tačiau įsimylėję visuomet stengiamės įžvelgti tik geriausius žmogaus bruožus:
„Nėra taip, kad iki tam tikros dienos viskas gerai, o po to blogai. Tokiomis pasakomis netikiu. Bet kai susipažįsti su žmogumi, jį įsimyli, matai pro rožinius akinius, tai, kas blogai, atrodo lengvai pataisoma arba visiškai nebaisu.“
Asta Jolanta pasakoja, kad žmonės, linkę į smurtą, moka dirbti ne tik kumščiais – jų žaidžiami psichologiniai žaidimai ir manipuliacijos uždaro į savotišką narvą. Ir, ko gero, svarsto ji, tai būdinga visiems pavydiems, linkusiems į agresiją vyrams.
„Pirmas dalykas, ką jie padaro – tave uždaro tarp keturių sienų, sako: „tavo draugai/ės niekam tikę, jie tave veda iš kelio, tu nesupranti, kaip gyventi, kodėl jų klausai, tavo giminės nenori mums gero arba jie į mane žiūri kreivai, jeigu nori būti su manimi, neklausyk jų, o dar geriau – nebendrauk, ar tu vėl skambinai, pasakojai, kad mes pykstamės?“
Visi tie klausimai tavo smegenis ir sielą apvelka, nebesupranti, kas tu esi, atitrūksti nuo realybės“, – dalinosi pašnekovė.
Uždaryta tarp keturių sienų, moteris neturėjo kur dėtis – augo trys pametinukės dukros, tad svarbiausia buvo rūpintis jomis, juk didžiausias noras yra suteikti vaikams viską, ką galime geriausio.
Tuomet pasipasakoti neišdrįso
Tik kol A. J. Miškinytė namuose rūpinosi mažylėmis, vyrui prasidėdavo nevaldomi pykčio protrūkiai – tada namuose duždavo indai, skraidydavo kiti daiktai. Medikai siūlė paslapčia į gėrimus įdėti vaistų, kurie nuramintų vyrą, bet moteris atvira – taip būtų peržengusi visas moralės ribas.
Paklausta, kas iššaukdavo pykčio protrūkius, Asta Jolanta tik gūžteli pečiais – aiškaus atsakymo niekad ir nerado, tačiau tvirtai teigia: „Nėra neįtinkančių poelgių, nėra jokio poelgio, už kurį tave galėtų sumušti.“
Moteris pasakoja, kad vienoje iš jos knygų pasakojama moters, gyvenančios su smurtaujančiu vyru, istorija. Kaip pati teigia, tai jokiu būdu nėra jos pačios istorija, tačiau ji be galo tikra, nes Asta Jolanta puikiai žinojo, ką reiškia gyventi tokioje situacijoje.
„Turi atsilaikyti prieš visą pasaulį, kuris tavęs negerbia ir nepalaiko, darbe turi šypsotis, apsimesti, kad viskas gerai, atvažiavus į giminės šventę, turi vaidinti gražią šeimą, nes kitaip neišeina“, – pasakojo A. J. Miškinytė.
Sprendimas išeiti, sako ji, brendo ne vieną dieną. Ir nors iš šalies gali atrodyti, kad tai lengvas žingsnis, reikėjo galvoti ne tik apie save, bet ir tris atžalas.
„Vaikai gimė vienas po kito, visa priežiūra, tai, ką privalai daryti, o toliau – kur išeisi su trim vaikais ir ką darysi išėjusi?“, – klausia ji.
Juolab, išeiti nebuvo taip paprasta, nes apie smurtą artimoje aplinkoje tuomet kalbėti buvo gėda, net ir su artimiausiais žmonėmis:
„Aš niekam nepasakojau – nei draugėms, nei tėvams, nes yra gėda pasakoti, kai tu tokia nuostabi, protinga taip baisiai gyveni. Kaip tu gali taip gyventi?
O kaip grįžti pas tėvus su trim vaikais ir pasakyti: „Aš jau sugrįžau“? Tėvai visi nori vieno – laimės savo vaikams. Jie tikrai nenori žinoti blogų dalykų, dėl to, kad jiems ramiau.“
Paskutinis lašas – į sieną skriejantys stiklainiai
Tačiau paskutinis lašas į sklidiną taurę nukapsėjo tuomet, kai viduryje nakties į sieną iš vyro rankų skraidė stiklainiai su jos pačios virta uogiene. Laimei, nė vienas stiklainių nekliudė nei jos, nei dukrų.
„Buvo labai didelis pykčio protrūkis ir supratau, kad tai yra nebevaldoma, nėra jokių svertų, kaip gali apsaugoti savo vaikus ir save“, – kada suprato, kad metas dėti tašką, pasakojo moteris.
Su naktiniais, paėmusi mažiausiąją dukrą ant rankų, Asta Jolanta lipo pro langą – kito kelio išeiti neliko. Tada, kai priėmė galutinį sprendimą nebeleisti laužyti savo ir dukrų gyvenimo, mažylėms tebuvo 3, 4 ir 5 metai.
„Pabėgti ne taip paprasta, nes vyrai, linkę į smurtą, taip lengvai nepalieka savo antrų pusių. Jeigu pasakai, kad skiriamės, viskas tuo nesibaigia, paprastai neišeisi“, – atvirauja pašnekovė.
Ir kartų, kai vyras bandė susigrąžinti žmoną, buvo ne vienas – jau anksčiau Asta Jolanta buvo patyrusi, kad pykčio protrūkius lydėdavo savaitė ar pora atsiprašymų, atgailavimų ir apipylimų dovanomis. Bet niekas nepakeitė jos nuomonės – gyventi ten, kur nesaugu nei vaikams, nei jai, būtų buvę beprotiška.
„Nei vienos sekundės nebuvo minties grįžti. Aš dažnai pasvarstau, kaip atrodytų viskas, jeigu jis būtų gyvas, bet jo nebėra, nebėra su kuo kalbėtis, todėl man lengviau kalbėti ta tema. Aš labai abejoju, ar galėčiau garsiai kalbėti, jei būtų kitaip. Aš manau, kad dar bijočiau“, – atvirai dalinasi ji.
Ragina nekentėti
Praėjusi devynis pragaro ratus, A. J. Miškinytė neslepia apmaudo, kad visuomenėje niekas nesikeičia – į moteris, patiriančias smurtą, žiūrima kaip į raupsuotąsias, o ištiesti pagalbos ranką nedrįstame.
„Tai nėra jokia patologija, kad man vienai nepasisekė ir sutikau ne tokį vyrą. Nėra taip, kad jeigu būtų kita moteris su juo gyvenusi, būtų buvę kitaip.
Tai yra lengviausias kelias – kaltinti auką reiškia, kad nieko nereikia daryti. Mes pasmerkiame, kad pati kvaila ir kalta, mums nieko nereikia daryti su smurtaujančiu žmogumi, nes norint jam pasipriešinti, reikia turėti valios, ryžto, drąsos“, – problemos mastą pastebi pašnekovė.
Bendrystės ji pasigenda ir moterų tarpe – sako, seserystė ne tik geromis akimirkomis, tačiau ir sunkiomis padėtų atlaikyti naštą, kurią tempia ant savo pečių. Ji taip pat pastebi, kad mums dar labai trūksta jautrumo ir atidumo aukoms, o ne smurtautojams:
„Norėčiau, kad kiekvienas pagalvotų, o kaip aš žiūriu į bendradarbę, kuri atėjo su mėlyne? Ar aš paklausiu, kas jai nutiko? Jei pasakys, kad nukrito nuo laiptų, ar aš ką nors padarysiu, ar aš ką nors pasakysiu, ar pagalvosiu, kad kvaila ir dar meluoja?“
Moteris, patiriančias smurtą ir nerandančias drąsos pabėgti, A. J. Miškinytė ragina ieškoti pagalbos ir kuo greičiau bėgti iš šio užburto rato – kuo greičiau pavyks ištrūkti, tuo daugiau laiko turėsite susikurti naują gyvenimą.
