Netikėtai atrastas žavus, bet senas ir nemažai jėgų bei laiko pareikalavęs dvaras tapo Irmos ir jos partnerio namais, tačiau tik dabar, prabėgus beveik trims metams nuo atsikraustymo, Irma sako pradedanti pajusti tikrąją Prancūzijos dvasią.
Gyvenimas susiklostė neplanuotai
Dienas nuo vaikystės Irma leido Vilniaus senamiestyje – ir suaugusi, sako ji, gyvenimo kitur nei įsivaizdavo, nei planavo.
„Niekad neplanavau palikti Lietuvos, niekad nemačiau savęs gyvenant svetimoj šaly, visada savo ateitį siejau tik su Lietuva. Bet gyvenime būna tokių situacijų, kai, galbūt, išvykimas į kitą šalį yra geriausia išeitis tuo metu susiklosčiusioje situacijoje“, – šypteli ji.
Dar gūdžiais 2000-aisiais, kai Lietuva stojosi ant savo kojų ir tik planavo stoti į Europos Sąjunga, Irma išvyko į Maljorką. Ten rado patinkantį darbą, o jis buvo dar malonesnis, kai šalis, kurioje dirbi, glosto akis ir širdį.
„Mums su drauge pasiūlė darbą, lietuviai visada norėdavom užsidirbti ir tai buvo galimybė užsidirbti ganėtinai didelius pinigus per sąlyginai trumpą laiką. Būdavo, tris savaites ten, tris Lietuvoj. Po Maljorkos grįžau, nes nusprendžiau, kad gana bėgioti tarp šalių“, – atvirauja Irma.
Pagyvenusi Lietuvoje, 2010-aisiais patraukė gyventi dar kitur – į Londoną. Čia ji praleido devynerius metus, tačiau su partneriu norėjosi keisti veiklą, į gyvenimą įnešti įvairesnių spalvų:
„Ko nesitikėjau savo gyvenime – kad kada nors gyvensiu Prancūzijoje. Visiškai nesu susidūrusi su prancūzų kalba, niekad nesu net dainų klausiusi, visiškai man svetima. Kas man būtų mieliau širdžiai ir kur pasirinkčiau gyventi, kokia kalba kalbėti – tai Ispanija. Bet gyvenimas, matyt, duoda tai, ko tau reikia, o ne tai, ko norisi.“
Įsigijo 18 amžiaus dvarą
Besidairydami namų užsienio šalyje pabėgimui pailsėti ar pasimėgauti šiluma, kol Anglijoje šalta, Irmos partneriui į akį krito senas, 1740 metų, dvaras Fougueyrolles, Prancūzijoje. Kaip sako moteris, spontaniškai ir netikėtai.
„Visai netyčia, naršant agentūrų puslapiuose, iškrenta vis kažkas įdomesnio. Taip iškrito dvaras su vynuogynu. Partneris sako: „O kaip tu žiūri į vynuogyną?“. Sakiau neigiamai, aš nieko nežinau apie vynuogynus. Prancūzija? Kokia Prancūzija? Aš net prancūzų kalbos normaliai negirdėjusi savo gyvenime. Bet partneris užsidegė, galvojau, kodėl gi ne, reikia ir partnerį palaikyti, ir save išbandyti. Tokie projektai nepasitaiko dažnai gyvenime“, – juokiasi pašnekovė.
Romantikos, kokią galima įsivaizduoti išgirdus apie gyvenimą dvare, ten nebuvo – reikėjo įdėti nemažai darbo ir pastangų, kad senas pastatas taptų namais:
„Apie dvarą su vynuogiynų tikrai niekada nesvajojau, nes tai reikalauja labai daug išlaidų. Vėlgi, jeigu galvotum apie dvarą, įsivaizduotum, kad gyvensiu čia ir mėgausiuosi, su vyno taure sėdėsiu saulėje, žiūrėsiu į vynuogyną ar saulėlydį. Tikėtina, taip atrodytų svajonių iliuzija, o ne kad nusipirksiu dvarą ir metus laiko jį tvarkysiu, nematydama nei dienos šviesos, nei žmonių. Aš Prancūzijos žavesio dvejus metus nemačiau, nes labai daug dirbau, dvaras buvo tikrai apleistas. Aš jį nuoširdžiai kuopiau, valiau, šveičiau, poliravau. Namų tvarkymas bei puoselėjimas kažkuria prasme yra energetikos apsikeitimas tarpusavyje, tai suteikia galimybę pajusti jų dvasią, suartina.“
Kol tvarkėsi senovinį dvarą, Irmos partneris pasinėrė į vyndarystę, nes aplink driekiasi 18 hektarų laukų vynuogynų. Moteris šypsosi, kad per daug į šį partnerio pomėgį nesikiša, tačiau vynus nuolat degustuoja, diskutuoja, aptaria būsimo vyno savybes visi kartu. Taip pat priima apsistoti ir svečius bei pasimėgauti pačių gamintais gėrimais.
Išdavė, kas Prancūzijoje žavi
Atvykusi iš Londono, kur gyvenimo tempas itin greitas ir vyrauja pastovus skubėjimas, čia Irma galiausiai pajuto ramybę – gyvena kaime, tad ir žmonių apsupties mažiau, visi atsipalaidavę ir mėgaujasi gyvenimu. Tai leido pamatyti ir Prancūzijos žavesį.
„Dabar, kai didžiausi darbai nudirbti, galiu sau leisti pradėti šiek tiek mėgautis ir atsipalaiduoti, pastebiu, kad mane žavi prancūzų pagarba istoriniams, architektūriniams paveldams. Žavi vyno derinimo su maistu tradicijos, maisto tradicijos.
Ypatingai vertinami antikvariniai daiktai. Juk antikvariniai daiktai yra praeities reliktai. Juose užkoduota daug informacijos: etiketas, papročiai, praėjusių amžių ekstravagancija bei sunkumia. Jie neišmetami, bet perduodami ateities kartoms. Pati nebeįsivaizduoju savęs gyvenančios moderniame name bei namų interjere“, – pasakoja I. Lazickienė.
Čia susiformavęs ir visai kitoks požiūris į gastronomiją, juk Prancūziją galima vadinti pasaulio gastronomijos centru. Nenuostabu, kad 2010 metų lapkritį prancūzų gastronomija buvo įtraukta į UNESCO pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Prancūzijoje kiekvienas regionas turi jam būdingus maisto produktus, kuriuos vertina ne tik prancūzai, bet ir visas pasaulis. ČIa vyrauja kitoks požiūris ir į valgymą kartu:
„Tai yra mėgavimasis užstale, sakyčiau, prasmingesniame lygmeny. Vakarienės vyksta ilgai. Trijų patiekalų vakarienė gali užtrukti iki 4 valandų, o kartais ir ilgiau. Ir visas tas 4 valandas aptariamas vynas, maistas.
Prancūzai visada geria vyną vakarienės metu, vynų čia daug, yra ir visai nebrangių, bet prancūzų girtų ar išgėrusių viešose vietose aš net nesu mačiusi, jie labai saikingai, gurmaniškai mėgaujasi – tas gurmaniškumas tikrai žavingas.“
Niekada nesvajojusi ir nė nesusimąsčiusi, kad kada nors gyvens Prancūzijoje, Irma čia skaičiuoja jau trečiuosius gyvenimo metus. Tik prancūzų kalbos dar neišmoko, tačiau tvirtai sako, kad jau yra pasiruošusi mokytis.
„Tik atvažiavusi nuėjau į pradinio lygio prancūzų kalbos kursus, ištvėriau ten du mėnesius. Susirinkę anglai, o pas juos mokyklose prancūzų kalba yra privaloma. Taigi, mano pradinio lygio kursai man pasirodė kokio antro lygio. Supratusi, kad su jų tempais aš nespėju, nusprendžiau susikoncentruoti ties adaptacija naujoje vietoje ir pratintis prie prancūzų kalbos sąskambių“, – šypsosi pašnekovė.
Apie gyvenimą sename dvare, vyndarystės subtilybes bei kuo didžiuojasi prancūzai, pamatykite laidoje „Lietuvis pas lietuvį“ jau šį sekmadienį, 17.15 val., per žiūrimiausią televiziją TV3!
