Gyvenimas moters nelepino nuo vaikystės – abu jos tėvai sirgo psichikos liga, vilnietei teko patirti tėvo smurtą. Anksti palikusi tėvų namus, Agnė ištekėjo, susilaukė pirmojo sūnaus, įstojo mokytis į Vilniaus kolegiją kraštovaizdžio architektūros, įkūrė savo įmonę, kurioje dirbo daugiau nei dvidešimt žmonių, susikūrė materialinę gerovę.
Vis dėlto po kurio laiko moteris išsiskyrė su pirmuoju vyru, mokslus jai teko mesti dėl paūmėjusios depresijos, o verslą sugriovė 2009-ųjų finansų krizė. Be to, prie jos įkurtos įmonės kracho prisidėjo ir tuometis jos gyvenimo draugas, ne tik nepadėjęs moteriai, bet ir švaistęs jos įgytą turtą. „Tuo metu netekau visko – ir sodybos ant ežero kranto, ir prabangaus automobilio. Dar labiau paaštrėjo depresija, atsidūriau ligoninėje“, – pasakoja Agnė.
Vis dėlto ir iš šios krizės vilnietei pavyko išlipti. Ji sutiko dar vieną žmogų, sukūrė šeimą. Netrukus pasirodė, kad antrasis Agnės vyras – žiaurus, jis smurtavo prieš moterį net tada, kai ji laukėsi jų pirmagimio. „Teko grįžti į tėvų namus, kur situacija nebuvo gera – tėvai nuolat barėsi, pykosi, – prisimena moteris. – Vėliau, šiek tiek paauginusi sūnų ir atsigavusi, vėl išsinuomojau butą, pradėjau dirbti – tvarkiau didelės įmonės teritoriją, želdinius, taip pat privačiai prižiūrėjau žmonių sodybas. Viską sustabdė ligos atkrytis. Pakliuvusi į ligoninę netekau darbo, praradau ir nuomotą būstą – nebeturėjau iš ko mokėti nuomotojui.“
Buvęs vyras prie sūnaus išlaikymo neprisidėjo – jis greitai sukūrė kitą šeimą, susilaukė vaikų. Iš Valstybės vaikų išlaikymo fondo Agnė gauna vos po 68 eurus per mėnesį – vaikui išlaikyti tiek nepakanka.
1901 m.
1927 m.
1934 m.
Siūlymas apsigyventi apsaugotame būste – pačiu laiku
Pasak moters, pačiu laiku jai su sūnumi pasiūlyta apsigyventi apsaugotame būste: „Sulaukiau skambučio iš Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos (LSPŽGB), kuri tuo metu įgyvendino bandomąjį apsaugoto būsto projektą. Mums tai buvo tikras išsigelbėjimas. Mokėti nei už nuomą, nei už komunalines paslaugas nereikėjo. Gavome baldais apstatytą butą, tereikėjo nupirkti atskirą lovą sūnui ir spintą – kaip ir kiekviena moteris, mėgstu puoštis, turiu daug drabužių.“
Agnė patenkinta jai suteikta atvejo vadybininkės Vilmos Kunsmonaitės pagalba. Specialistė moteriai padėjo spręsti teisines problemas – susigrąžinti prarastus dokumentus, prisiteisti iš sūnaus tėvo alimentus, tvarkytis buityje, spręsti įvairias problemas, ugdyti socialinius įgūdžius. Deja, tėvas pinigų savo vaikui išlaikyti vis tiek neskiria.
Gyvendama apsaugotame būste Agnė stengėsi taupyti, išnaudoti visas galimybes, kad vėliau galėtų atsistoti ant kojų. Ji lankė anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo kursus, taip pat baigė floristikos kursus Statybininkų rengimo centre Vilniuje. Agnei pavyko įsidarbinti vienoje iš sostinės gėlėmis prekiaujančių bendrovių, tiesa, ne floriste, bet jos padėjėja. Deja, paūmėjus ligai ir šią darbovietę turėjo palikti.
Pastaruoju metu vilnietė bando ieškotis darbo, vis dėlto oficialiai įsidarbinti jai nepavyksta. Darbdavių motyvas – Agnei nustatyta psichikos negalia.
Stengiasi spręsti problemas
Pasak V. Kunsmonaitės, Agnė – savarankiškas žmogus. „Žavi jos noras net ir po didžiausių likimo smūgių vėl ir vėl stotis ant kojų. Ji turi daug įdomių idėjų, bando jas realizuoti. Kartais, be abejo, moterį pristabdo liga, kankinantys nerimo priepuoliai. Vis dėlto jei Agnė ko nors imasi, tai ir įgyvendina. Svarbiausia – ji nebijo imtis atsakomybės“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Agnė labiausiai stengiasi kabintis dėl savo devynmečio sūnaus. V. Kunsmonaitė sako, kad mamai nelengva vienai auklėti elgesio problemų turintį berniuką. Kartu su mama atvejo vadybininkė važiavo į jo mokyklą, bendravo su Vaiko gerovės komisijos specialistais, kalbėjosi apie devynmečio elgesio, mokymosi problemas. Vaiko gerovės komisijos specialistai nukreipė berniuką į Vaiko raidos centrą, iš ten – į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kur vaikui nustatyti specialieji poreikiai.
„Buvo akivaizdu, kad mokykla „nepatogaus“ vaiko nori atsikratyti. Ieškojome, kur Agnė galėtų sūnų perkelti. Radome mokyklą arčiau jų dabartinių namų. Tiesa, ne visos problemos išsisprendė – mokytojo padėjėjas, kurio berniukui labai reikėtų, nebuvo skirtas“, – apgailestauja V. Kunsmonaitė. Mamai Vaiko gerovės komisijos specialistai taip pat pasiūlė lankyti pozityvios tėvystės kursus, Agnė juos sėkmingai baigė.
Pasak V. Kunsmonaitės, su Agne ji daug bendravo per visą apsaugoto būsto projekto laikotarpį. Socialinė darbuotoja padėjo parūpinti moteriai tikslinę pašalpą iš seniūnijos, Agnė įrašyta į socialinio būsto eilę.
Vilma pasidžiaugia, kad Agnė visada buvo aktyvi, ji prisidėjo prie LSPŽGB veiklų, dalyvavo „Maisto banko“ akcijoje, padėjo parduotuvėje rinkti maisto produktus. Be to, ji organizuodavo išvykas kitiems projekto dalyviams. „Agnė nėra pasyvi, nesėdi ir nelaukia, kol kas nors ateis ir suteiks jai pagalbą, – sako socialinė darbuotoja. – Gyvendama apsaugotame būste, moteris šiek tiek pasitaupė. Didžiausia jos svajonė – pradėti nuosavą verslą, bet tam reikia nemažos pradinės sumos. Įsidarbinti legaliai moteriai vis dar nepavyksta.“
Gauti paramą nėra galimybių
Pasibaigus apsaugoto būsto programai, vilnietė kreipėsi į Užimtumo tarnybą, prašydama subsidijos verslui pradėti. Pasirodė, jog valstybės parama moteriai nepriklauso: jai nustatytas 50 proc. darbingumas, o parama numatyta tik turintiems sunkią ar vidutinę negalią. „Šiuo metu gauti vienkartinę paramą savo darbo vietai steigti gali sunkią ir vidutinę negalią turintys žmonės: iki 25 proc. ir 30–40 proc. darbingumo lygio“, – primena socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Eglė Samoškaitė.
Agnė taip pat svarstė apie galimybę tęsti studijas Vilniaus kolegijoje. Vis dėlto pasirodė, kad nemokamai studijuoti ir gauti stipendijos Agnė negalės. „Finansinė pagalba studijoms numatoma 45 proc. ir mažesnį darbingumą arba sunkią ir vidutinę negalią turintiems studentams. Šiomis nuostatomis siekiama skatinti studijuoti ir dalyvauti darbo rinkoje gyventojus, turinčius sunkią ar vidutinę negalią, todėl turinčiam 50 proc. darbingumą žmogui šie būdai netaikomi“, – sako E. Samoškaitė.
Vis dėlto, pasak ministro patarėjos, pagal Mokslo ir studijų įstatymą, gerai besimokančių studentų mokymosi išlaidas apmoka valstybė: „Jeigu asmuo nebaigė bakalauro ar vientisųjų studijų arba nebaigė daugiau kaip pusės studijų programos iki pertraukos, tuomet gali pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą. Tai taikoma visiems studentams.“
Agnė piktinasi, kad vos dėl keletu procentų didesnio darbingumo ji netenka galimybės gauti valstybės paramą tiek darbo vietai kurti, tiek ir studijoms. „Darbdaviams esu ligonė, neįgali, jie nenori manęs įdarbinti. Gauti paramą jau esu per sveika. Tokia situacija žlugdo ir skatina nuleisti rankas“, – piktinasi moteris.
Pasak V. Kunsmonaitės, psichikos negalia yra labai specifinė, pažyminti žmones itin didele stigma, darbdaviai sergančiųjų psichikos ligomis ypač vengia. „Visuomenė turėtų džiaugtis, kad esama žmonių, kurie nori kabintis į gyvenimą, negyventi iš valstybės paramos, kurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems. Galbūt žmonėms, turintiems psichikos negalią, būtų galima taikyti tam tikras išimtis, lengvinti sąlygas gauti paramą savam verslui arba bent jau steigti jiems apsaugotas darbo vietas. Praktika rodo: dirbantys ir užsidirbantys žmonės jaučiasi geriau, juos rečiau ištinka ligos atkryčiai“, – pabrėžia socialinė darbuotoja.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
