Restauruotas ir turistams pritaikytas Vilniaus universiteto (VU) Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokštas lankytojus priima jau beveik metus.Tačiau tik šį antradienį įvyko oficialus varpinės ir joje įrengto muziejaus atidarymas ir rekonstrukcijos projekto pabaigtuvės.
Į aukščiausią Vilniaus senamiesčio statinį – prieš 400 metų iškilusią 68 metrų aukščio varpinę galima greitai pakilti nauju liftu arba užkopti mediniais laiptais ir iš apžvalgos aikštelės pamatyti visą įspūdingą senosios sostinės panoramą.Keletą metų trukusiems varpinės bokšto restauravimo darbams ir pritaikymui turizmo reikmėms iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto buvo skirta daugiau kaip 4,7 mln. litų.
Vilniaus senamiesčio panoramoje ryškiai išsiskirianti barokinio stiliaus Šv. Jonų bažnyčios varpinė po rekonstrukcijos tampa išskirtiniu turizmo traukos objektu Vilniaus mieste. Pirmajame varpinės aukšte atidarytas nedidelis Mokslo muziejus ir jame įrengta VU muziejaus paroda „Universitetas ir pasaulis“. Ekspozicijoje lankytojai gali susipažinti su universiteto įkūrimo istorija, čia dirbusiais garsiais pasaulio mokslininkais, studentais, dėstytojais, jų darbais.
Pasak varpinės restauracijos projekto vadovo architekto Gintauto Pamerneckio, pagrindinė ir sunkiausiai įgyvendinta idėja buvo varpinėje įrengti stiklinį liftą, kad kylant būtų galima apžvelgti autentiškus varpinės mūrus, visas nišas ir fragmentus.
„Tai buvo gana drąsi idėja, sulaukusi daugybės ginčų. Pagrindinis dalykas buvo panaudoti aukščiausią senamiesčio tašką (aukščiausia altitudė – 68 metrai) ir apžvelgti visą vaizdą iš paukščio skrydžio – tai kiekvieno turisto ir bet kurio vilniečio svajonė.
Stogų architektūra, raudonų čerpių stogai, gatvelės, kiemai, skverai, kalvos – atsiveria nuostabus vaizdas. O paminklosaugininkams atsirado taškas, iš kurio pamatėme nemažai savavališkų rekonstrukcijų...“, – pastebėjo architektas.
Buvo atlikti cheminiai, polichromijos, architektūriniai ir konstrukcijų tyrimai.
„Mes pirmą kartą panaudojome metodą – seno mūro valymą sodos granulėmis slėgimo būdu. Šis principas paimtas iš stomatologijos – dantų apnašos valomos sodos granulėmis.
Tokiu būdu valant varpinę nebuvo pažeistas nei mūras, nei tinkas, išliko visi vertingi autentiški mūro elementai“, – vieną iš įdomybių pateikė architektas, kviečiantis apsilankyti specialiai apšviestame bokšte ir naktį.
Unikalus eksponatas laukia lankytojų antrame varpinės aukšte – čia įrengta vadinamoji „Fuko švytuoklė“, vienintelė Lietuvoje demonstruojanti Žemės sukimosi aplink savo ašį efektą.
„Šis įrenginys suteikia dar daugiau patrauklumo mūsų bokštui. Švytuoklė kabo ant 32 metrų ilgio lyno iš medicininio plieno, nebijančio temperatūrinių svyravimų.
Mūsų bokšto aukštis yra labai dėkingas šiam įrenginiui – nepažeidžiant laikančių medinių konstrukcijų buvo galima panaudoti atotampą“, – kalbėjo architektas.
Vilniaus universiteto architektūrinio ansamblio dalis – Šv. Jonų bažnyčios varpinė buvo pastatyta 1600–1610 m. Aukščiausias senamiesčio statinys pasižymi renesanso ir vėlyvojo baroko architektūra. Varpinėje kabo XVII a. garsaus Vilniaus liejiko Jono Delamarso nuliedintas žalvarinis varpas. Manoma ateityje pagal autentiškų varpų liekanų pavyzdžius atkurti dar tris varpus.
Pasak VU rektoriaus prof. Benedikto Juodkos, iki 2013 metų universitetas turi 23 projektus, finansuojamus ir iš ES struktūrinių fondų, jiems numatoma skirti 570 mln. litų.
