O ir aplinka dabartinis savininkas Vytautas Vitkauskas pagrįstai didžiuojasi – sodybą iš visų pusių supa miškai, netoliese telkšo Elniakampio ežeras.
Brangus pirkinys
Sodybą Elniakampio kaime V.Vitkauskas nusipirko dar sovietmečiu, už ją tuo laiku sumokėjo net 15 tūkst. rublių. „Šalia trobesius turėjo draugas, todėl pradėjo įkalbinėti, kad nusipirkčiau tą sodybą, esą smagu bus kaimynais būti, – prisiminė V.Vitkauskas. – Tai buvo nedidukas apleistas namelis, už kurį šeimininkai labai brangiai prašė, o mano, kaip jaunesniojo mokslinio bendrdarbio, atlyginimas tuomet buvo 105 rubliai. Tačiau jau tuomet dirbau su kompiuterine technika, tad pinigų turėjau. Kadangi esu avantiūristas, tai ir nusipirkau.“
Kaip pats prisipažino, labiausiai Vytauto dėmesį patraukė šimtmetį siekianti sodybos istorija, juolab kad kaimynas archyve rado ir padovanojo tų laikų žemėlapį. Objektai jame surašyti senovine rusų kalba.
„Tikroji „Elniakampio“ sodyba stovėjo truputį kitoje vietoje, taip pat čia kažkada buvo malūnas, – pasakojo šeimininkas. – Deja, nieko neišliko, tik 19 amžiaus karšyklos griuvėsiai, kurie apaugusiame miške atrodo tikrai įspūdingai.“
Krioklys už milijoną
Tuometinė sodybos aplinka buvo gana apleista. Tvenkinys nusekęs, užžėlęs žolėmis. „Pasiraitojome rankoves ir pradėjome darbuotis – nuo tų laikų sodyba ir tobulinama“, – pasakojo šeimininkas.
Iš pradžių Vytautas gavo leidimą statyti 120 kv. metrų namą, didesnio nebuvo galima statyti dėl regioninio parko taisyklių. Daug labiau jam pasisekė su tvenkiniu. Sovietiniais laikais čia buvo pastatytas malūnas, todėl iš tvenkinio einanti pralaida sudarė gražų krioklį. „Niekas tokio neturi, – džiaugėsi šeimininkas. – Žiemą ši pralaida ir krioklys atrodo ypač gražiai, visas apšąla, o viduje bėga vanduo.“
Ant tvenkinio kranto V.Vitkauskas pasistatė pirtelę ir tikino po kriokliu besimaudantis žiemą vasarą. O ir patį tvenkinį jam pavyko labai gražiai sutvarkyti. Kaip pasakojo šeimininkas, pasamdė pažįstamus melioratorius, kurie aptvarkė teritoriją ir pasiūlė pagilinti bei išvalyti tvenkinį. V.Vitkauskas sutiko. „Dabar jo vertė milijoninė, netgi visa pakrantė išdėta akmenimis, – džiaugėsi „Elniakampio“ šeimininkas. – Mokėjau tuomet 4 tūkstančius rublių, tais laikais didžiulius pinigus, bet turiu tarytum mažą ežerą.“
Beje, ežeriuko viduryje pastatyta pavėsinė taip pat turi savo istoriją. Kadaise iš parodos „Infobalt“ šeimininkas parsivežė iš metalinių sąramų padarytą stendą, uždėjo stogą – ir išėjo puikiausia terasa ežero viduryje.
Laukinė gamta
Kalbėdamas apie sodybos aplinką, šeimininkas prisipažino labiausiai vertinantis laukinę gamtą. Kažkada stovėjusiame šiltnamyje, kur mėgdavo pasidarbuoti Anapilin jau iškeliavusi mama, beje, ir pačiam ne kartą teko laistyti pomidorus ir agurkus, įrengė vyrišką pasisėdėjimo vietą. „Žemės ūkio nemėgau nuo pat mažų dienų – atgrasė kolektyvinis sodas, į kurį tėvai mane nuo mažens tempdavosi, – juokavo V.Vitkauskas. – Taigi trūko kantrybė ir vietoj šiltnamio įrengiau rūselį su židiniu.“
Ypač šeimininkas didžiuojasi čia stovinčiu stalu, kurio kojas pats sumeistravo iš čiečkarnios (žolės kapojimo įtaiso – aut. past.) detalių. Vyrų rūselyje šeiminkas dar planuoja įrengti ir garinę pirtelę.
Sodybą supa pušys, pasodintos prieš 27 metus. „Kadangi jau sulaukėme anūkų, jų garbei sodiname ąžuoliukus“, – išdidžiai pasakojo V.Vitkauskas.
Netoliese stūkso ir kino istorijoje įamžintas pilies maketas, kur per vieną „Infobalt“ parodą pamatė kaimynų stende. „Iš karto supratau, kad po parodos jie neturės kur jo dėti, todėl nupirkau už kapeikas“, – sakė „Elniakampio“ savininkas ir pridūrė, kad šioje „pilyje“ vaizdo klipą filmavo ir Algis Ramanauskas-Greitai. Siužetas paprastas – vokiečiai puola, lietuviai ginasi.
Čia pat teniso kortai, kuriuos taip pat įrengė auksarankiai melioratoriai. „Didžiausias privalumas, kad nėra kaimynų, iš ryto atsikėlęs gali eiti nuogas išsimaudyti, – teigė šeimininkas. – Tyla, ramybė, tik krioklys švelniai švokščia. Tai pabėgimas nuo miesto, nuo civilizacijos.“
Šeimininko pasididžiavimas – aplink besidriekianti ąžuolų giraitė. Joje suręsta nedidelė pašiūrė, pro jos langą galima gėrėtis nuostabiu senu ąžuolu. „Žvelgdamas į šį gražuolį pajunti užliejančią ramybę, todėl kas gali būti geriau“, – sakė šeimininkas.
Velnių kampas
Beje, elnių šiame krašte nėra. Manoma, kad „Elniakampio“ pavadinimas kilęs nuo šalia esančio aukšto Neries kranto, vadinto Velnyne, vėliau pavadinimas virto Velniakampiu, o iš jo – Elniakampiu. Tačiau iki šiol vietos gyventojai mėgsta šį kraštą velnio namais vadinti, o mišką Velniakampio vardu dar mini.
Šiame miške stūkso ir tokio paties pavadinimo piliakalnis. Į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą Elniakampio piliakalnis įtrauktas dar 2005 m. I tūkstantmečio pradžią menantis piliakalnis, kurį kasinėdami archeologai rado brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos pavyzdžių, tankiai apaugęs mišku, jį sunku atskirti nuo aplinkinių kalnų, mat Neries regioninio parko teritorija labai kalvota. Piliakalnį supa du vardų neturintys upeliai, kurių vieną maitina gyventojų šventu laikomas šaltinis, tekantis į rytus.
Šiaurės rytų papėdėje teka gyventojų Alkos vardu pavadintas upelis. Jis maitinasi iš po žemių trykštančio šaltinio vandenimis. Pasak kaimo senbuvių, dar jų protėviai upelio vandenį vadino stovinčiu ir turinčiu gydomųjų savybių. Apie šaltinio vandenį pasakojama ir tokia istorija: kartą vienas gyventojas sunkiai susirgęs; jam kvietę daktarus net iš Lenkijos, bet niekas nepadėjo; tuomet viena sena moteriškė patarė atsinešti Alkos upelio vandens ir leisti atsigerti; žmogus iš karto ir pasveikęs.
Šaltinio šventumu tikima iki šiol. Nors ir negali paaiškinti jo paslapties, žmonės semiasi to vandens į butelius ir vežasi namo. Daugelis ne dėl to, kad tiki jo šventumu, bet dėl to, kad tokia tradicija – taip darė visos kartos.
Dvaro ir koplyčios liekanos
Lietuvos archeologijos pradininkas Konstantinas Tiškevičius (Konstanty Tyszkiewicz) knygoje „Neris ir jos krantai“ apie šią vietovę ir jos pavadinimą yra rašęs: „Netoli Karmazinų dešiniajame Neries krante, vaizdingoje vietovėje, yra Elniokampis. Tai vietovė, kuri žinoma visame krašte dėl savo drobių balyklų. Ir čia, priešais tą puikią raguvą, kur velniai sau kampą išsirinkę, tarsi siejamas su juo paslapties, esantis kairiajame upės krante Pragaro kalnas, tai yra žmonių Velniakampiu pavadintas.“
Čia buvo įsikūręs turtingas Elniakampio dvaras, kuris rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XVI a. Prie dvaro, metams bėgant, atsirado spirito varykla, malūnas ir du dideli audinių balyklos pastatai, į kuriuos buvo gabenami audeklai iš Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko ir net Rygos.
XIX a. 3 dešimtmečio pradžioje tuometinis dvaro valdytojas Plevinskis įkūrė naują verslą – šalia Velniakampio palivarko, prie Neries, jis pastatė audinių skalbimo ir balinimo įmonę. Fabrikėlį sudarė du pastatai – viename audiniai buvo apdirbami, o kitame ruošiamas šarmas. Abu pastatai buvo mūriniai, dengti čerpių stogu, viduje tinkuoti. Klestėjimo metais, 4–5 dešimtmetyje, įmonėje dirbo 14 žmonių. Įmonė veikė iki 1862 m., kol Plevinskis įklimpo į skolas. 1868 m. verslininkas buvo priverstas atsisakyti Velniakampio, tad dvaras atiteko naujam šeimininkui. Visiems laikams veiklą nutraukė audinių balykla ir skalbykla, pastatai buvo apleisti. Elniakampio palivarkas klestėjo maždaug iki 1868-ųjų,o vėliau nunyko ir išliko tik balyklos pastatų griuvėsiai.
Miške, pakeliui link Elniakampio ežero, stūkso akmens mūro Velniakampio dvaro koplyčios liekanos. Tai paskutinių Velniakampio dvarininkų Trautfeterių giminės koplyčios liekanos Vilniaus rajone. XIX a. pabaigoje koplyčią pastatė rusų generolas Hugo fon Trautfeteris, gavęs šalia buvusį Velniakampio dvarą už nuopelnus malšinant 1863 m. sukilimą.
