Šių metų pradžioje Seimui pritarus Švietimo įstatymo projektui, šios diskriminuojančios nuostatos nelieka, deklaruojama, kad negalią turintiems vaikams turi būti užtikrintas švietimo prieinamumas. Vis dėlto, kaip pabrėžia įstatymo pakeitimą inicijavęs Seimo narys Justas Džiugelis, norint, kad įstatymas veiktų, nepakanka vien jo priimti, reikia sukurti priemonių planą, kuris padėtų įgyvendinti jo nuostatas.
Vilniaus miesto savivaldybė kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumą užtikrinančių priemonių planą buvo parengusi dar anksčiau. Vilniaus miesto mero pavaduotojas Vytautas Mitalas, savivaldybėje kuruojantis švietimo ir socialinės pagalbos sritis, aiškina, kad, viena vertus, savivaldybei daug paprasčiau problemoms spręsti sujungti kelių sričių išteklius ir specialistų pastangas, be to, savivalda yra arčiau realaus gyvenimo ir gali greičiau ir tiksliau reaguoti į kylančius klausimus, nelaukdama valstybinių institucijų instrukcijų.
Pasak V. Mitalo, idėja parengti tokį planą kilo 2019 metais peržiūrint savivaldybės švietimo strategiją ir pamačius, kad skirtingų poreikių turinčius vaikus auginančioms šeimoms reikalingų švietimo ir socialinių paslaugų poreikis yra gerokai didesnis, negu iki šiol teikė savivaldybė. „Nusprendėme sukurti kompleksinių veiksmų planą šioms spragoms užpildyti ir iš įvairių sričių ekspertų sudarėme darbo grupę, kuri turėjo apibrėžti pagrindinius programos tikslus ir uždavinius“, – sako mero pavaduotojas.
Viena iš šios programos rengėjų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė, tuo metu ėjusi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios patarėjos pareigas, pasakoja: „Bendravome su nevyriausybinėmis organizacijomis, tėvais, auginančiais negalią turinčius vaikus, kalbėjomės ir su žmonėmis, kurie patys turi negalią, klausėme jų, ko trūko, kai jie augo ir mokėsi. Tie susitikimai, pokalbiai, patirtys leido susidaryti vaizdą, ko trūksta, ir planuoti veiksmus.“
Penkmečio planas
Kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumą užtikrinančių priemonių planas yra integrali Vilniaus miesto švietimo politikos dalis, juo siekiama sostinėje sukurti įtraukaus ugdymo įstaigų tinklą, pasiekti, kad 80 proc. specialiosiose mokyklose ir specialiosiose klasėse besimokančių mokinių mokytųsi bendrojo ugdymo mokyklose, o jas baigę sklandžiai įsilietų į darbo rinką. Savivaldybė įsipareigojo per ateinantį penkmetį visiems vaikams sudaryti lygias galimybes dalyvauti ugdymo procese, teikti visiems tolygiai pasiekiamas, prieinamas kokybiškas paslaugas, užtikrinti kuo trumpesnį kelionės į ugdymo įstaigą laiką.
Siekdama šių uždavinių, Vilniaus miesto savivaldybė numato: kasmet penkių ugdymo įstaigų ir jų aplinkos infrastruktūrą pritaikyti universalaus dizaino principu; visose bendrojo ugdymo mokyklose patenkinti švietimo pagalbos specialistų poreikį; suteikti darbui reikalingas specialiąsias ugdymo priemones; sudaryti galimybes plėsti mokytojų ir mokyklose dirbančių specialistų žinias, kaip dirbti su skirtingais vaikais, užtikrinti profesiniam tobulėjimui reikalingą metodinę pagalbą. Šiam planui įgyvendinti vien 2020 metais iš miesto biudžeto skirta 9,3 mln. eurų.
„Norime, kad kiekvienas vaikas mokykloje jaustųsi laukiamas, kad kiekvienas galėtų mokytis pagal savo galimybes ir gauti kokybiškiausias ugdymo paslaugas, – sako V. Mitalas. – Žinoma, kol tai pasieksim, teks ilgą kelią nueiti, bet kai kurios priemonės pradėtos įgyvendinti dar prieš priimant planą, o šių metų biudžete patvirtintas dvigubai didesnis finansavimas švietimo pagalbai ir naujiems specialistams, kurių reikia ugdymo įstaigoms.“
Kompleksinė pagalba
I. Skuodienė pasakoja, kad rengiant planą stengtasi pagalbos vaikui ir šeimai priemones planuoti kompleksiškai – tai turi būti nuoseklus procesas, pradedant pagalba vaikui ankstyvame amžiuje, ugdant jį darželyje, mokykloje ir baigiant profesiniu ugdymu ir pasirengimu dalyvauti darbo rinkoje.
„Pagalba kiekviename etape susideda iš daugybės faktorių. Pavyzdžiui, ugdymo kokybė mokykloje priklauso ne tik nuo mokytojų ir kitų specialistų kvalifikacijos, bet ir nuo visos mokyklos bendruomenės, ir nuo tėvų įnašo, ir nuo administracijos pastangų, – komentuoja I. Skuodienė. – Todėl norint siekti kokybiško švietimo visai mokyklos bendruomenei reikia įdėti daug darbo, laiko ir pastangų.“
Viena iš plano rengėjų atkreipia dėmesį ir į tai, kad kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumui užtikrinti skirtos programos pavadinime atsisakyta sąvokos „įtraukusis ugdymas“: „Norėtųsi šios sąvokos atsikratyti. Visi vaikai vienodi, tik kai kuriems reikia daugiau dėmesio, todėl nieko nereikia „įtraukti“ ar „ištraukti“, tiesiog turime sukurti visiems prieinamas kokybiškas paslaugas.“
Beje, Pedagoginė psichologinė tarnyba programoje taip pat vadinama kitaip – švietimo pagalbos centru, taip naikinant tam tikrą kitokių poreikių vaikus lydinčią stigmą.
I. Skuodienės teigimu, įgyvendinant programą švietimo pagalbos centrui teks ypač didelė atsakomybė telkiant specialistus, stebint vaikų raidos procesą, teikiant pagalbą mokykloms, šviečiant visuomenę. Todėl ši tarnyba bus stiprinama, didinamas švietimo pagalbos specialistų skaičius, plečiama infrastruktūra, ugdymo įstaigos sulauks joms priskirto kuruojančio tarnybos specialisto, be to, specialistai teiks pagalbą kiekvienam didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui ir jo aplinkai, jei mokykloje nebus logopedo, specialiojo pedagogo, psichologo.
„Papildomo arba individualizuoto mokymo poreikis auga, bet negalima teigti, kad daugėja vaikų, turinčių specializuoto ugdymo poreikių. Viena priežasčių – tėvai daug dažniau ir laisviau kreipiasi pagalbos. Kviečiu tėvelius pagalbos ieškoti kuo anksčiau, nes laiku ją suteikus vėliau vaikas lengviau įveiks sunkumus“, – sako I. Skuodienė. Jos teigimu, dažniausiai individualūs vaiko poreikiai nustatomi jam jau lankant mokyklą, tad svarbu, kad specialistai tam tikrus vaiko poreikius įžvelgtų kuo anksčiau, tada pagalba vaikui bus žymiai efektyvesnė.
Vienas svarbiausių programos tikslų, pasak pašnekovės, yra individualių poreikių turinčių moksleivių profesinis ugdymas ir įtraukimas į darbo rinką. „Didžioji dalis tokių žmonių, baigę aštuonias ar dešimt klasių, neturi kuo užsiimti, tarsi lieka už gyvenimo ribų, todėl planuojama juos mokyti profesijos ir rasti savo vietą darbo rinkoje, atsižvelgiant į poreikius ir galimybes“, – sako I. Skuodienė.
1777 m.
1868 m.
1913 m.
Iššūkiai
Abu pašnekovai nemano, kad pandemija turės didelės įtakos įgyvendinant šią 5 metų programą. Pasak I. Skuodienės, kaip tik atsirado poreikis ją papildyti – parengti planą priemonių, kaip teikti pagalbą individualių poreikių turintiems vaikams, jei vėl užgriūtų panaši situacija.
Pasak V. Mitalo, didžiausias iššūkis gali būti specialistų trūkumas – net ir skiriant pakankamą finansavimą, Vilniuje nuolat trūksta specialiųjų pedagogų, logopedų ir psichologų. „Kokybiškas ugdymas yra grįstas ne kokiais nors eksperimentais ar naujais atradimais, o individualizuotu dėmesiu kiekvienam vaikui. Tam reikia šiek tiek daugiau kvalifikuotų švietimo pagalbos specialistų“, – komentuoja mero pavaduotojas.
I. Skuodienė sako, kad Vilniaus mokykloms į pagalbą ateis švietimo pagalbos centras – jis telks specialistus ir teiks paslaugas mokykloms. „Vienas iš švietimo sistemos reorganizavimo žingsnių galėtų būti perėjimas prie individualizuotos paslaugos teikimo pagal poreikį. Ne kiekviena mokykla gali turėti reikalingų specialistų, neretai net ir nėra tokio poreikio, kartais mokyklai apsimoka tiesiog nusipirkti reikalingas paslaugas. Norėčiau akcentuoti, kad reikia sudaryti sąlygas mokykloms lanksčiai, įvairiomis formomis gauti specialistų pagalbą – tiek juos įdarbinant, tiek perkant paslaugas, tiek bendradarbiaujant su švietimo pagalbos centru“, – pabrėžia I. Skuodienė.
V. Mitalas tikisi, kad darbas valstybinėje sistemoje artimiausiu bent 2–3 metų laikotarpiu taps patrauklesnis, lyginant su privačiu sektoriumi: „Tikiu, kad į Vilniaus švietimo įstaigas galėsim pritraukti jaunų specialistų, turinčių naują požiūrį, kuris padės ir tam tikroms visuomenės nuotaikoms kisti dar labiau, negu jos natūraliai keičiasi.“
I. Skuodienės teigimu, visuomenės nuomonės keitimasis – ilgalaikis procesas. „Rengdami planą girdėjome tėvų skundų: „Mano vaiko klasėje mokosi vaikas, kuris trukdo ugdymo procesui, perkelkit jį, ką nors darykit!“ Kviečiu tėvų bendruomenes susėsti ir pasikalbėti, kaip padėti, kad visi vaikai galėtų mokytis kartu. Tėvams svarbu suprasti, kad mokydamiesi kartu vaikai išmoks rūpintis vieni kitais ir jausis saugūs, nes, jeigu kas nors atsitiks, ir jie sulauks pagalbos. Nuo negalios niekas nėra apsaugotas, o padėti kitam, pasirūpinti kitu yra didžiulė dovana“, – įsitikinusi I. Skuodienė.
Ji apgailestauja, kad negalės dalyvauti įgyvendinant programą, bet būdama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove galės panaudoti patirtį, sukauptą rengiant šią programą: „Sukaupta patirtis nepražus, aš ją labai branginu. Vienas iš mano tikslų – kviesti savivaldybes bendradarbiauti plečiant paslaugas šeimoms, auginančioms negalią ir individualių poreikių turinčius vaikus, taip pat krizines situacijas išgyvenančioms šeimoms. Žinoma, kalbėsiu ir apie kokybiško švietimo paslaugų visiems Lietuvos vaikams būtinybę“, – pabrėžia I. Skuodienė.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
