Mere, kaip prasidėjo jūsų rytas, ką darėte?
Keliuosi 7 val. ryto, 8 val. atvykstu į darbą ir darbo vietoje dirbu iki šešių. Dažnai tenka namo parsinešti darbo daugiau negu norėtųsi, bet yra ir žmogiški dalykai: jeigu vieną dieną trylika valandų atidirbu, tai kitą dieną produktyvumas mažesnis. Esu to amžiaus, kai išmokau tinkamai dozuoti darbą, žinau savo ribas ir tai preciziškai darau.
Ar gyvenate sveiką gyvenimą?
Ne tokį sveiką, kaip norėčiau, tačiau pabėgioju – stengiuosi du kartus per savaitę, bet dažniausiai gaunasi vienas arba iš viso nė vieno. Žiemą bėgiojau daugiau nei pavasarį, atvirkščiai negu daugelis. Visgi mano gyvenimo būdas gana sveikas – valgau sveikai, nesinervindamas.
Nepadaugėjo nervų, tapus meru?
Rūpesčių tikrai daug. Jei paklaustumėt mano šeimos, pasakytų, kad jų daugiau nei visada, bet kadangi visus darbus dirbu iš širdies, tai natūraliai pasineriu į darbą labai smarkiai. Nevadinčiau to nervais, bet rūpesčiu dėl rezultato.
Ar dažnai reikia daryti kompromisus su savo sąžine būnant politiku, meru? Juk vis tiek greičiausiai negali visada sakyti tiesos, turi laikytis vidinių susitarimų.
Kompromisų su sąžine neteko padaryti niekada, apskritai kompromisų teko padaryti daugiau, negu aš norėčiau. Kompromisą su sąžine suprantu kaip darymą to, ką supranti kaip neteisingą iš principo, nesąžiningą dalyką. Galiu sau drąsiai pasakyti, kad nesąžiningų dalykų nei dariau, nei darau, nei darysiu. Neteko ir meluoti, dėl to paskui labai lengva komentuoti. Visgi kai eina kalba apie atskirus projektus, tenka daryti kompromisus – pavyzdžiui, įmonių valdymo modelyje ir daugybėje kitų dalykų, kur tenka nusileisti vardan bendro tikslo.
Daug kas dabar kalba apie pašaukimo atradimą gyvenime. Ar jūs jį jau radote?
Jeigu žmogus pasako, kad rado pašaukimą ir niekuo kitu negali būti, jis sukelia pagarbą, jeigu yra gydytojas, tačiau, jeigu tai pasako politikas, pagarbos nebūtinai sukelia. Aš įsivaizduoju, ką dar galėčiau veikti, jei nebūčiau politiku: man labai patiko ir dėstyti universitete, ir analitinis darbas, puikiai save įsivaizduoju bet kokį darbą darant. Aš pailsiu netgi staliaus darbus darydamas. Man patinka labai įvairūs darbai, ir aš žinau, kad neprapulsiu. Esu dirbęs ir batų pardavėju – ir tas man darbas patiko.
Žinau, kad esate tikintis. Ką Dievas jums reiškia gyvenime?
Ašies turėjimas gyvenime yra labai padedantis ir svarbus dalykas. Visą laiką gali arogantiškai įsivaizduoti, kad esi pasaulio centras, bet realiai labai svarbu suvokti, kad taip nėra. Užimant atsakingas, vadovaujančias pareigas, tas tampa ypač svarbu. Tada yra labai svarbu suvokti, kad nesi pats viršiausias šitoje žemėje ir kad turi paklusti bendriems dėsniams ir kad esi tik nedidelė dalis visumos.
O kas jus labiausiai įkvepia džiaugtis? Jūs kaip politikas tikrai daug šypsotės.
Manau, kad žmonių apsisprendimas būti laimingais ar ne yra apsisprendimas, nes arba mes puoselėjame savo džiugiąją pusę gyvenime, arba tą bambančiąją. Aišku, liūdėti nebūtinai yra blogai, paliūdėti yra normalu. Labai svarbu leisti sau būti tuo, kas esi, o gyvenime dalykų, kuriais galima pasidžiaugti, visada yra.
Gal čia jums padeda ir tai, kad jūsų žmona yra psichologė?
Šeimoje mes nedirbame – aš ne politikas šeimoje, o ji ne psichologė.
O kas vadovauja jūsų šeimoje?
Mes su žmona gyvename darniai, be išsiskyrimo kas čia viršininkas ir kas turi paklusti. Ji turi savarankišką karjerą, aš taip pat, tai atsispindi ir asmeniniuose santykiuose. Tai yra dviejų savarankiškų žmonių sąjunga – man tai patinka ir manau, kad tai yra gerai.
Kokios yra didžiausios jūsų vertybės?
Viena – sąžinė, kita – laisvė.
Ir būnant meru galite jaustis laisvas, nereikia apsimetinėt?
Kai tave žmonės pažįsta, kartais kyla klausimas, ar išėjęs su šlepetėmis į gatvę būsi tinkamai suprastas. Suprasti, kad esi atpažįstamas, reikia dažniau, bet kad tai būtų laisvės apribojimas nesijaučia. Galiausiai aš pats pasirinkau dalyvauti rinkimuose, niekas per prievartą nevedė.
Kas jums buvo sunkiausia per visą tą laikotarpį, kuomet tapote meru?
Man vis dar yra iššūkis įkvėpti ir įtikinti visus savivaldybės darbuotojus, visus žmones, dirbančius savivaldybės sistemoje, kad jie patikėtų, kad yra savarankiški, laisvi žmonės, pasamdyti tam tikram tikslui siekti. To požiūrio, kad reikia laukti nurodymų iš viršaus, kad kažkaip praplauksiu nieko nedarydamas, kad tik neužkliūčiau, yra per daug. Įkvėpimas, kad žmonės išlaisvėtų ir darytų savo darbą su meile ir to tikslo siektų, yra vis dar iššūkis.
Koks jūsų palinkėjimas vilniečiams?
Mylėti savo miestą ir džiaugtis.
Labiau mylėti miestą nei save patį?
Jeigu žmogus nemylės savęs, tai miesto tikrai nemylės. Labai kviečiu džiaugtis savo miestu ir jį mylėti.
Čia mero palinkėjimas, o koks Remigijaus?
Irgi džiaugtis gyvenimu. Džiaugsmas ir meilė yra labai svarbūs dalykai – be to nė vieno darbo gerai nepadarysi. Nesu matęs sėkmingų žmonių, kurie būtų nelaimingi. Dažniausiai sakoma atvirkščiai – nelaimingi, nes nesėkmingi, bet man atrodo, kad pirmiau yra sprendimas būti laimingu, o paskui būsi ir sėkmingas.
