Dar blogiau bus, jei išdrįsite su dviračiu įsukti į važiuojamąją kelio dalį – automobilių vairuotojai lenkia taip, kad alkūne gali pajusti praskriejantį veidrodėlį.
Įvardino didžiausią trūkumą
Dviračių sporto federacijos viceprezidentas Elijus Čivilis sako, kad šiemet nutiesti dviračių takai jau beveik atitinka Europos standartus. Tačiau ankstesnių net neįmanoma pavadinti dviračių takais. „Ankstesni dviračių takai yra sunkiai suvokiami. Per šaligatvį nutiestos kažkokios trinkelių linijos. Čia tas pas, kaip paimti pievą ir pasakyti, kad čia kelias. Didžiausia problema Vilniuje yra ta, kad takai fragmentiški. Nėra taip, kad jungtų, pavyzdžiui, miegamąjį rajoną su centru. Jie neaišku iš vis ką jungia, iš niekur atsiranda, taip pat netikėtai dingsta. Dėl to daug žmonių nevažiuoja takais“, – sako dviratininkas.
Kaip vieną iš prasčiausių variantų Vilniuje E. Čivilis įvardijo dviračių taką paleis Salomėjos Nėries mokyklą. „Ta atkarpa iliustruoja tragišką atvejį. Vingiuoja per pėsčiųjų šaligatvį ir pėstieji net negali eiti taip, kad to tako nekirstų“, – teigia pašnekovas.
Miestas nesaugus nei dviratininkams, nei pėstiesiems
E. Čivilis sako, kad dviračių takai Lietuvoje kelia labai daug streso tiek dviratininkams, tiek pėstiesiems. O alternatyvos nėra. „Matau daug jaunimo, kuris laksto šalikele, nes nėra dviračių takų. Ta pačia šalikele bėgioja vaikai, eina neatsargūs senukai, žmonės vedžioja gyvūnus. Tai sukelia labai daug chaoso, streso ir yra labai nesaugu visiems. Taip yra todėl, kad dviračių eismą reguliuojančios taisyklės nėra visiškai racionalios. Sakoma, kad dviratis turi važiuoti dviračių taku, o kur jo nėra, reikia važiuoti kelkraščiu. Taip dviratininkas prilyginamas pėsčiajam. Nors iš esmės dviratis yra transporto priemonė ir ji turėtų važiuoti gatvėmis. Taip yra daugumoje užsienio šalių“, – aiškina dviračių sporto federacijos atstovas.
Dviračių entuziastas „Power hit radio“ laidų vedėjas Saulius Baniulis sako, kad visuomet naudojasi važiuojamąja kelio dalimi, nes dviračių takai Vilniuje – prastos būklės ir fragmentiški. „Pas mus dviračių takuose dviratininkai sunkiai prasilenkia, ant takų – elektros stulpai, šulinių dangčiai, bordiūrai ir kitos staigmenos. Didžioji dalis takų kažkodėl ne asfaltuoti, o grysti smulkiomis plytelėmis per kurias tikrai nesmagu važiuoti. Takai prasideda ir pasibaigia netikėtai. Pavyzdžiui, nuvažiuoti iš savo mikrorajono iki Vingio parko aš dviračių takais negalėčiau, nes jie ne visur yra. Todėl renkuosi važiuojamąją kelio dalį.
Aišku, man, kaip minančiam, tai nėra sudėtinga, mano didelis greitis, aš moku elgtis kelyje, esu atsakingas. Bet žmogui, kuris neseniai pradėjo dviračių sportą ar tik šiaip kartais pavažinėją, išlįsti į gatvę būtų labai pavojinga. Antrą vertus, pas mus nėra saugūs ir dviračių takai. Nežinai, kada iššoks į kelią pėstysis. Jie net neturi supratimo, kad vaikščioti dviračių taku negalima. Vedžioja ten savo šunis arba eina įsmeigę akis į telefoną. Taip sukelia pavojų ir sau, ir dviratininkui“, – aiškina S. Baniulis.
Blogiau tik tokiose šalyse kaip Rusija
Vis dėl to dviratininkai sutaria, kad dabar situacija Vilniuje geresnė, nei prieš keletą metų ir ji toliau gerėja. Tačiau iki Vakarų Europos didmiesčių dviračių kultūros dar labai toli. S. Baniulio teigimu, šiuo metu lenkiame gal tik tokias šalis kaip Rusija. „Benediktas Vanagas prieš vieną maratoną sakė, kad jei lygintume su Rusijos takais, tai pas mus yra dviračių greitkeliai. Bet jei lyginsime su Olandija, tai mes iš viso neturime dviračių takų. Nes dviračių takas yra toks takas, kuriame gali važiuoti viena puse bent pora dviračių ir kita puse bent pora. Pas mus kol kas ir du dviračiai sunkiai prasilenkia.
Geriausius dviračių takus mačiau Olandijoje. Ten jie net virš sankryžų pakabinti arba eismas sankryžose organizuojamas taip, kad būtų saugus dviratininkams. Ką tik grįžau iš Lisabonos – ten mieste keliai bendri dviratininkams ir automobiliams. Dviratininkas turi pirmenybę, o automobilis negali važiuoti didesniu kaip 30 km/h greičiu. Tai būtų toks analogas mūsų dviračių takams, kuriais dviratininkas negali važiuoti greičiau už pėsčiąjį“, – sako dviračių entuziastas.
Vilniuje pagarbos dviratininkams nerasta
Buvęs profesionalus dviratininkas klaipėdietis Tomas Vaitkus sako, kad Vilniuje automobilių vairuotojai mažiau paiso dviratininkų. Kultūros stokoja ir pėstieji. „Visoje Lietuvoje daugėja dviračių takų, tai malonu. Bet vis tiek jie dar ne iki galo išdirbti. Kartais, atrodo, daromi tik tam, kad padaryti, nepaisant saugumo reikalavimų. Ir pačių žmonių kultūra dar labai menka. Pamato, kad šviežiai padarytas kelias, tai būtinai kokia mama su vežimėliu eis tuo taku. Pėstieji labiau naudojasi tais takais, nei dviratininkai. Yra tekę ir konfliktinėse situacijose atsidurti, kai pėstieji išsako nemalonių žodžių. Pas mus dar tokia kultūra. Todėl aš mieliau važiuoju gatve kartu su eismu. Bet įsivaizduoju, kad paprastiems žmonėms, kas dar pradeda važiuoti dviračiu, tikrai nėra saugu gatvėse. Ypač Vilniuje.
Klaipėda nuo Vilniaus šitoje vietoje skiriasi kaip diena nuo nakties. Vilniuje vairuotojai stumia dviratininkus ant šaligatvių, važiuoja vos ne per galvas. Išlendi į gatvę, niekas nesilaiko saugaus atstumo, vos ne alkūne gali pajusti kaip praskrieja automobilio veidrodėlis. Atrodo, kad tyčia nusitaiko tą dviratininką pabauginti. Tokių yra, ir nemažai. Kol kas Lietuvoje apskritai dviratis nesuvokiamas kaip lygiavertė transporto priemonė. Patarčiau visiems eismo dalyviams elgtis taip, kaip nori, kad elgtųsi su jais – pagarbiai ir atsakingai“, – sako dviratininkas.
