Neseniai „Akistatoje“ rašėme apie tai, kad Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo, iki 1996 metų, kuomet Lietuvoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas, mirties nuosprendis buvo įvykdytas 7 nuteistiesiems šia bausme. Pasakojome, už ką buvo sušaudyti Aleksandras Novatkis (23 m.), Valentinas Laskys (40 m.), Vladimiras Ivanovas (30 m.), Vidmantas Žibaitis (29 m.), Aleksandras Gudkovas (39 m.) ir Antanas Varnelis (23 m.).
Visi, išvardinti šiame sąraše iki A. Varnelio, mirties bausme buvo nuteisti už vieno-dviejų žmonių nužudymą. A. Varnelį galime laikyti pirmuoju Lietuvoje serijiniu žudiku, nes jis 1992 metais per kelis mėnesius nužudė 6 žmones ir dar 3 bandė nužudyti.
Paskutiniajam Lietuvoje mirties bausmė buvo įvykdyta Borisui Dekanidzei (33 m.). Tai įvyko 1995 metų liepos 12-ąją. Jau kitais metais Lietuvoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas. Tad dar 9 nusikaltėliai, kurie teismų buvo nuteisti mirti ir dėvėjo mirtininkų rūbais, galėjo lengviau atsikvėpti. Jiems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos, o 1998 metų gruodžio 21 dieną LR Seimas mirties bausmę visai panaikino.
Teismas mirties nuosprendį B. Dekanidzei paskelbė 1994-ųjų lapkričio 10-ąją. Kameroje mirties bausmės jis laukė kiek ilgiau nei pusmetį. 1995-ųjų gegužės 11-ąją tuometinis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas atmetė B. Dekanidzės malonės prašymą. Dar du mėnesius B. Dekanidzė laukė savo bausmės įvykdymo dienos. Tuomet sklandė šimtai gandų apie tai, kad Boriso nesušaudė, kad jį išvadavo jo tėvas, tuo metu žymus verslininkas, Georgijus Dekanidzė. Buvo pasakojama, kad tėvas, keršydamas už mirties nuosprendį sūnui, ketino susprogdinti Ignalinos atominę elektrinę. Į tuos gandus buvo reaguota. Buvo sustabdyti abu jėgainės reaktoriai, ieškota sprogmenų, tačiau niekas jų nerado. Pats G. Dekanidzė per LNK televiziją pareiškė, kad jis nesitikėjo tokio nuosprendžio sūnui, tačiau jokio teroro akto dėl to vykdyti neketina.
B. Dekanidzė niekada neprisipažino įvykdęs nusikaltimus, tačiau žvelgiant šių laikų akimis, galime drąsiai teigti, kad teisėsaugininkai, tuomet smogę „Vilniaus brigadai“ ir jos lyderiui, apgynė nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus, apgynė ir spaudos laisvę.
Įvardyta grupuotė
1993 metų spalio 12 dienos rytą vieną laikraščio „Respublika“ leidėjų ir žurnalistų, Vitą Lingį, pakirto samdomo žudiko kulka. V. Lingys buvo nužudytas prie savo namų – Fabijoniškių mikrorajono pakraštyje, prie automobilio, kuriuo ketino važiuoti į darbą. Šauta buvo iš visai arti: du kartus į pakaušį, trečią kartą – į nugarą. Jau devintą valandą šalies sostinėje prasidėjo policijos operacija „Voratinklis“, buvo blokuoti visi keliai, vedantys iš miesto. Tą pačią dieną tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pasirašė nutarimą, pagal kurį speciali operatyvinė grupė, dešimtys pareigūnų ėmėsi tirti šį kraupų nusikaltimą.
„Asmeniškai pradėjau šią bylą kontroliuoti, nes man, generaliniam šalies prokurorui, tuo metu reikėjo išsaugoti valstybės saugumą“, – praėjus kažkuriam laikui po kraupaus įvykio „Akistatos“ žurnalistui sakė Artūras Paulauskas. Anot jo, jau pirmomis savaitėmis po žmogžudystės pradėjo aiškėti, kad žurnalisto nužudymo kaltininkai gali būti tuo metu Vilnių kontroliuoti siekusi nusikalstama grupuotė.
Dar anksčiau už prokurorą „Vilniaus brigadą“ įvardijo „Respublika“. „Vito Lingio nužudymas – mafijos ir korumpuotų politikų bandymas nutildyti spaudą“, – laikraščio žurnalistai neišsigando visai Lietuvai paskelbti aiškiai suformuluotą poziciją. Viešai informuota, kad V. Lingys kuravo Teisėtvarkos skyriaus darbą ir kad dauguma „Respublikos“ rašinių apie mafiją buvo jo organizuoti. Neradusi kito būdo nutildyti žurnalistą, „Vilniaus brigada“ parinko kulką.
Operatyvūs veiksmai
V. Lingio organizuotame straipsnių cikle apie mafiją buvo užkabinti ne tik nusikalstamų grupuočių, bet ir verslo bei politikos sluoksnių atstovai. Lietuvos policijos apginklavimo skandale, kurį tuo metu aprašinėjo žurnalistai, mirgėjo Belgijos firmos „M&S International NV“ pavadinimas, jos atstovo Aleksandro Aizenštato, buvusio šios firmos atstovybės Lietuvoje vadovo Juozo Gudaičio, Izraelio verslininko Dovydo Kaplano pavardės. Ne kartą buvo minimas ir vadinamasis „Vilniaus brigados“ įkūrėjas Borisas Dekanidzė, kuris nusikalstamuose sluoksniuose buvo žinomas kaip Boria, Pelikanas, Leninas, Lunatikas. Informaciją apie skandalą V. Lingiui teikė buvęs Vidaus reikalų ministerijos Kontržvalgybos valdybos viršininkas Henrikas Margenis.
Per dvi savaites po žmogžudystės teisėsaugos pareigūnai atliko kratas D. Kaplano ir kitų veikėjų butuose, rado nemažai juos sudominusių dokumentų, atskleidusių daug įdomių faktų policijos apginklavimo istorijoje. Per kratas D. Kaplano bute buvo rasti dokumentai, kuriuose nurodytos visai kitokios sumos nei oficialiuose ministerijos ginklų pirkimo važtaraščiuose. Šių ginklų pirkimo metu dingo daugiau kaip 100 000 JAV dolerių, kuriuos valstybė buvo skyrusi ginklams įsigyti. Vilniaus prokuratūra nedelsdama ėmėsi tirti šią istoriją.
„Bylos tyrimo operatyvumui ypač padėjo tai, kad policija palaikė tvirtus ryšius su Organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriumi“, – sakė A. Paulauskas. 1993 metais generalinis prokuroras savo įsakymu patvirtino Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir Kovos su korupcija skyrių sukūrimą. A. Paulauskas ir dabar mano, kad šis sprendimas buvo vienas iš svarbesnių žingsnių, padėjusių rimtus pamatus kovai su organizuotu nusikalstamumu ir galų gale lėmusių „Vilniaus brigados“ eliminavimą.
Įtariamųjų sulaikymas
Žmogžudystės organizavimu įtartas Vilniaus nusikalstamo pasaulio autoritetas B. Dekanidzė tuo metu buvo Latvijos sostinėje Rygoje. Sankciją suimti nusikaltėlį generalinis prokuroras davė iš karto, vos tik tiriant įvykį pradėjo galutinai aiškėti žmogžudystės aplinkybės.
„Pamenu, kaip tuo metu nenorėjome informuoti visuomenės, nes visi nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai dar buvo laisvėje, – teigė A. Paulauskas. Anot jo, atvejis, kai nusikaltėlį teisėsaugos pareigūnai suėmė Latvijos teritorijoje, buvo pirmasis Lietuvos istorijoje. – Vėliau teko susilaukti ir kritikos, ir skundų, tačiau tada reikėjo veikti ryžtingai“.
Apie Latvijos pareigūnų vaidmenį sulaikant B. Dekanidzę ilgai buvo iš vis nekalbama. O juk už neteisėtą B. Dekanidzės perdavimą Lietuvai Latvijos VRM Kriminalinės policijos valdybos 6-ojo skyriaus vadovai ne kartą turėjo teisintis savo valdžiai, buvo atlikti keli tarnybiniai patikrinimai. Operatyvių veiksmų dėka buvo sulaikyti ir kiti prie žurnalisto nužudymo prisidėję asmenys – Igoris Achremovas-Achremas, Viačeslavas Slavickis-Slovėnia ir Borisas Bobičenka-Slonas.
Po šių svarbių sulaikymų ginti B. Dekanidzę stojo jo tėvas G. Dekanidzė. Jis subūrė stiprią advokatų komandą, veikė ir užkulisiniais būdais. Gruodžio mėnesį pasklidus gandams, kad nusikaltimo organizatoriams ir vykdytojams bus pareikštas oficialus kaltinimas, buvo bandyta išlaisvinti B. Dekanidzę iš kalėjimo. Už tai vyriausiajam Vilniaus prokurorui buvo siūloma tūkstančiai dolerių. Vilniaus policija turėjo duomenų ir apie tai, kad B. Dekanidzę bus bandoma išvaduoti puolant Lukiškių kalėjimą. Buvo sustiprinta jo apsauga ir tuomet „Vilniaus brigada“ savo ketinimų atsisakė.
Apsauga buvo skirta ir bylą nagrinėjančiam Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos pirmininkui Vytautui Greičiui, ir generaliniam prokurorui A. Paulauskui.
Kaltinimai „brigadai“
Pirmąją šio žymaus teismo proceso dieną policija nuo pat ankstyvo ryto užtvėrė prieigas prie Aukščiausiojo Teismo pastato. Nuo pastato buvo nugabenti ten stovėję automobiliai, salėje buvo susirūpinta ypatingu saugumu – įrengtos tvorelės, kiekvienas į salę patenkantis asmuo privalėjo pateikti Aukščiausiojo Teismo pirmininko išduotą leidimą ir būdavo patikrinamas, ar neturi ginklų bei kitų draudžiamų įsinešti daiktų.
Teismo salėje į du geležinius narvus susodintų nusikaltėlių ginti stojo garsiausi Lietuvos advokatai, tarp jų – J. Sviderskis, K. Stasiulis ir Č. Derameris. Šie gynė B. Dekanidzę. J. Tamašauskas atstovavo I. Achremovo, S. Novikovas – B. Babičenkos, o I. Nekrošius – V. Slavickio interesus. Priešingoje barikadų pusėje įsitvirtino aukščiausią rangą turintys valstybės teisėsaugos pareigūnai ir asmeniškai bylos tyrimui vadovavęs valstybės kaltintojas Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas.
„Tokio aukšto lygio teismo proceso Lietuvoje dar nebuvo. Bręstanti valstybė pirmą kartą išdrįso duoti rimtą atkirtį organizuotam nusikalstamumui ir suteikė progą patikėti, kad laisvo žmogaus teisės laisvoje valstybėje privalo būti apgintos“, – prisimindamas šį itin sudėtingą teismo procesą sakė A. Paulauskas.
Operatyvininkų surinktų duomenų pakako, kad generalinis prokuroras galėtų pareikšti kaltinimus „Vilniaus brigados“ nariams dėl grupuotės nusikalstamos veiklos. Teisme apklaustų liudytojų parodymai buvo nukreipti prieš „Vilniaus brigados“ vadeivą B. Dekanidzę, jo dešinę ranką Igorį Tiomkiną. Liudytojai teigė, kad „Vilniaus brigada“ norėjo atimti iš Lietuvos ir Vokietijos įmonės „Baltimpo“ prezidento Semiono Dielniko automobilių verslą. B. Dekanidzė reikalavęs, kad S. Dielnikas perduotų jo žmonėms visą verslą arba sumokėtų 50 000 JAV dolerių. Vienas iš liudytojų – Z. Mackevičius – su V. Slavickiu buvo susitikęs su B. Dekanidze ir prašė pastarojo palikti ramybėje S. Dielniką, tačiau „Vilniaus brigados“ bosas įsakęs verslininką nužudyti.
Pasak A. Paulausko, daugelis byloje išaiškėjusių faktų demaskavo sudėtingą „Vilniaus brigados“ struktūrą ir ištraukė į dienos šviesą nusikaltimų organizatorius. „Teismo metu atsiskleidė ištisa nusikaltimų virtinė, pasibaigusi žurnalisto nužudymu“, – teigė A. Paulauskas. Visą Lietuvą šokiravo šiurpių nusikaltimų detalės ir su nusikaltimais susijusių garsių žmonių pavardės.
Svarbūs dokumentai
Įsibėgėjus teismo procesui, A. Paulauskas teisėjams pateikė pluoštą dokumentų, liudijančių apie „Vilniaus brigados“ egzistavimą. Dokumentai buvo gauti iš Vidaus reikalų ministerijos bei Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro. „Vilniaus brigada“ iš prekybininkų rinko mokestį, kontroliavo Gariūnų turgavietę, vogė ir už mokestį grąžindavo automobilius. Taip pat ir vogtus iš butų daiktus. Kontroliavo azartinius žaidimus ir prostituciją visame Vilniaus mieste“, – rašoma VRM teismui pateiktoje pažymoje.
Atskirą pažymą apie „Vilniaus brigados“ egzistavimą prie bylos prisegė ir buvęs Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Eksministras teisme pasakojo, kad pažymoje panaudota visa informacija, gauta iš Žvalgybos ir kontržvalgybos departamento, specialiųjų tarnybų ir KAM informatorių pranešimai. Nors V. Lingio žudikai teisme ir bandė įtikinėti apie „brigadą“ žiną tik iš kalbų, pateikti dokumentai aiškiai įrodė, kad „Vilniaus brigada“ – ne kažkokia mistinė organizacija, o reali, turinti ryšius ir struktūrinius padalinius, nusikaltėlių gauja. Ji taip pat turėjo bendrą kasą, tikslią hierarchinę struktūrą, ginkluotę. Žodžiu, visi požymiai, kad teisininkų kalba būtų galima teigti, jog tai – organizuotas nusikalstamas susivienijimas.
Kitame numeryje:
Gaujos nariai vadeivos nepagailėjo
Genadijus SKRIPKA
